Jau rytoj

Tai pasimatom rytoj?

Rugpjūčio 18 dieną, 18:30 val.
Kauno tvirtovės VII fortas (Archyvo g. 61)
Knygos “38 minučių karas” pristatymas.

adv.jpg


Pirmas, bet ne nugalėtojas

Dorando Pietris (Dorando Pietri) gimė 1885 metais. Anksti pradėjo darbuotis kepykloje. 1904 metų rugsėjo mėnesį miestelyje, kuriame Dorando gyveno, įvyko nekasdienis įvykis – bėgimo varžybos, kuriose dalyvavao garsus to meto italų bėgikas Periklas Paljanis (Pericle Pagliani). Pagal gyvavusią tradiciją, bėgime sudalyvavo ir norintys vietos gyventojai. Neliko nuošaly ir Dorando, kuris atskubėjo prie starto linijos nė nenusivilkęs darbo rūbų. Visų nuostabai, jis aplenkė Paljanį.

Tai neliko nepastebėta ir jau po kelių dienų Dorando pirmąsyk sudalyvauja oficialiose varžybose. 3000 metrų distanciją jis įveikė antras. Dorando Pietris atkakliai treniravosi ir nugalėjo kvalifikaciniame bėgime, taip iškovodamas teisę startuoti olimpinių žaidynių maratone.

Deja, 1906 metais surengtose „neeilinėse“ olimpinėse žaidynėse sėkmė nuo jo nusigręžė. Įveikęs 24 kilometrus ir lenkdamas artimiausią konkurentą 5 minutėmis, jis buvo priverstas pasitraukti iš trasos, sutrikus skrandžiui.

1907 metais jis vėl Italijoje skynė pergalę po pergalės, tad niekas neabejojo, kad 1908 metų olimpiados maratonas taps jo žvaigždžių valanda. Bet kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievai juokiasi.

1908 metų liepos 24 dieną Londone tvyrojo neįprasta kaitra, tačiau maratono starto, žinoma, niekas dėl to nenukėlė. 14:33 pokštelėjo teisėjo pistoletas, paskelbdamas startą. Įveikęs 39 kilometrus Pietris išsiveržė į priekį ir užtikrintai pirmavo. Tačiau, kai finišas jau buvo ranka pasiekiamas, o Dorando Pietris įbėgo į stadioną, kuriame finišo laukė 75 000 žiūrovų, dėl šiluminio smūgio bėgikas visiškai prarado orientaciją ir nubėgo į kitą pusę. Teisėjai jį perspėjo apie klaidą, Pietris apsisuko, nubėgo dar kelis žingsnius ir nukrito. Teisėjai jį pakėlė ir Pietris tęsė bėgimą. Per paskutinius 200 metrų iki finišo jis krito dar 4 kartus ir kiekvieną sykį jį pakeldavo teisėjai. Pietriui visgi pavyko finišuoti.
pietriAmerikiečiai, kurių bėgikas Džonis Heizas (Johnny Hayes) atbėgo antras, pateikė protestą, motyvuodami tuo, kad Pietris įveikė distanciją tik teisėjų padedamas. Tad italas buvo diskvalifikuotas, o auksas atiteko amerikiečiui.

Tačiau Pietrio pastangos ir atkaklumas neliko nepastebėti. Anglijos karaliaus Eduardo VII žmonos, karalienės Aleksandros Danės nurodymu buvo pagaminta tiksli taurės kopija (tik iš paauksuoto sidabro) ir įteikta italui apdovanojimo ceremonijos metu.


“Personažų šešėliai” internetuose

Tie, kas turi vz.lt prenumeratą, straipsnį apie trijų B (Benderio, Blado ir Bondo) prototipus jau gali pasiskaityt ir internete.
Spaudžiam čion…


“Personažų šešėliuose” arba truputis reklamos

VK2016VASARA„Baikose“ jau pasakojau apie Ostapo Berta Marijos Bender-bėjaus prototipą. O „Verslo klasėje“ ir apie jį, ir dar apie poros garsių literatūrinių personažų prototipus. Žurnalą dar galima įsigyti, o įsigijus – dar ne vėlu atsiversti 86 puslapį. O tada jau galima ir apie tuos prototipus pasiskaityti.

Save


Moteris kare

Ji gimė Lietuvoje 1943 metais. Į JAV kartu su tėvais atvyko po ketverių metų. 1967-ais jauna, nepatyrusi, dar nė vieno žodžio laikraščiui neparašiusi žurnalistė kreipėsi į žurnalo „Look“ redaktorių, prašydama išsiųsti ją į Vietnamą karo korespondente. Redaktorius ją pasiuntė, tiesa, ne į mūšio lauką, o kur toliau. Gal netikėjo ja, kaip žurnaliste, gal tiesiog pagailėjo – mat tik prieš kelias dienas Vietname žuvo kitas „Look“ korespondentas. Vyras.

Ji buvo ne iš tų, kas lengvai pasiduoda. Ji sudalyvavo TV viktorinoje „Password“, kurioje laimėjo 500 dolerių. Už tuos pinigus nusipirko lėktuvo bilietą į Saigoną.

Nepriklausoma korespondentė karą matė iš arti – nesislapstė štabe, o lydėjo karius mūšio lauke. Sakoma, kad kareiviai mielai bendravo su mergina, o štai karininkai jos nemėgo. „Kare ne vieta moteriai“, – burbėjo jie, tarsi kažkam išvis kare būtų vieta.

kazickas

Jūratė Kazickas Vietname

1968 metų kovo 8 dieną būrį, kurį lydėjo korespondentė, apšaudė. Staiga pasigirdo švilpimas, kažkas šūktelėjo „Atlekia!“, o tuomet jau driokstelėjo. Sviedinys sprogo per 50 metrų nuo merginos. Užuot kritusi ant žemės, vos išgirdus švilpesį, ji bandė bėgti link bunkerio. Tai buvo klaida. Skeveldros pataikė į veidą, ranką, koją ir nugarą. Po mūšio merginą sraigtasparniu nugabeno į ligoninę.

Kariškiai nesugalvojo atsiųsti jai gėlių, o vienas pulkininkas netgi mestelėjo: „Gavo,ko ieškojo.“

Vėliau ji pabuvojo dar ne viename karštame pasaulio taške. Ir nuveikė nemažai gero. O 2012 Balžeko lietuvių kultūros muziejus visuomenės veikėją, filantropę, verslininkę ir žurnalistę Jūratę Kazickas išrinko Metų žmogumi.


Trijų dienų gauja

1941 metų vasario mėnesį ramias Echo ežero apylinkes Naujajame Džersyje staiga užplūdo nusikaltimų banga. Per tris dienas nuvaryta 14 automobilių (neišvengė to likimo netgi vienas gaisrininkų sunkvežimis ir policijos automobilis), įsilaužta į keletą parduotuvių, iš kurių grobti rūbai,konservai, cigaretės. Pavogti aštuoni šautuvai, penki medžiokliniai peiliai, durklas, kirvis bei apie 600 įvairių šovinių.

Policijai pavyko aptikti pėdsakus ir vasario 25 dieną jie apsupo vasarnamį, kuriame užsibarikadavusi tūnojo nežinia iš kur apsireiškusi gauja. Į pasiūlymą pasiduoti iš namo šūktelėjo: „Ateikit ir pasiimkit mus! Mes ne bailiai!“

Prasidėjo susišaudymas, prie vietos policininkų prisijungė pastiprinimas iš Niujorko. Šūviai poškėjo iš abiejų pusių – susišaudymas tęsėsi beveik keturias valandas. Galiausiai, panaudoję ašarines dujas, policininkai išrūkė nusikaltėlius iš jų slėptuvės. Kai tie pasirodė iškėlę aukštyn rankas, pareigūnų veidai ištįso – tai buvo du keturiolikmečiai berniūkščiai – Viljamas Hanteris (William Hunter) ir Emetas Džonsas (Emmett Jones). Kas jiedviem šovė galvon – neaišku, mat iki šiol jokių blogių polinkių abu nedemonstravo, atvirkščiai – buvo gana pavyzdingi paaugliai.

4hours_

Sulaikyti William Hunter ir Emmett Jones šalia savo “arsenalo”

Keisčiausia, kad per visą susišaudymą (berniukai išpleškino kone visus turėtus šaudmenis, o kiek šūvių paleido policija, net neapsiimu spėti) niekas net nebuvo sužeistas.

Save


Gal kam Eifelio bokšto? Nebrangiai

Viktoras Liustigas (Victor Lustig) gimė Hostinės miestelyje (dabartinės Čekijos teritorijoje).Išsilavinęs, laisvai kalbėjo bent penkiomis kalbomis, tačiau nuo jaunystės buvo velnių priėdęs. Devyniolikos metų įsivėlė į rimtas muštynes dėl merginos – tą faktą visą likusį gyvenimą jam primins randas po kairiąja akimi. Už įvairius smulkius nusikaltimus pasėdėjo cypėje. Ko gera, ten ir nusprendė, jog smulkūs nusikaltimai – ne jo profilis. Viktoras buvo iš tų, kurie savo gyvenimo credo galėjo pasirinkti frazę „jeigu vogt, tai milijoną, jei mylėt, tai karalienę“. Karalienės, tiesa, nemylėjo, o štai dėl kito punkto bent jau stengėsi.

Victor_Lustig

Victo Lustig

Iki Pirmojo pasaulio karo vertėsi azartiniais lošimais transatlantiniuose laineriuose, kursavusiuose tarp Prancūzijos ir Niujorko. Aiškiai turėjo ir miklias rankas ir aštrų protą. Be to, turėjo dar ir šalutinį versliuką – pardavinėjo pinigų spausdinimo aparatėlį. Pirkėjai, žinia, ne kvailiai, iškart čiumpa jautį už ragų – girdi, kam tau pinigai, jei turi tokį aparatą. Bet ir Viktoras ne pėsčias: pinigų reikia greit, o aparatas turi vieną trūkumą – vieną 100 dolerių vertės banknotą spausdina 6 valandas. Pirkėjas, bijodamas apgavystės, sulaukia pirmojo atspausdinto banknoto, pauosto, paglamžo ir sumoka „išradėjui“ 30 000 dolerių (galimas dalykas, Liustigas kartais ir nuolaidą taikė). Aparačiukas viltis pateisina – dirba išsijuosęs, spausdina turtus. Deja, po 12 valandų pirkėjas lieka su dar dviem 100 dolerių „atspausdintais“ banknotais ir nebeveikiančiu aparatu. Na, kaip nebeveikiančiu – jei jį užtaisytum vėl trimis banknotais, jis dar 18 valandų dirbtų ir grąžintų tas pačias šimtines. Pretenzijas reikšt, kaip suprantat, būna jau per vėlu – Viktoro pėdos seniai ataušusios.

Al_Capone_in_1930

Al Capone

Amerikoje jau „grafas“ Viktoras Liustigas įkalbėjo Alą Kaponę (Al Capone) investuoti 50 000 dolerių į „garantuotą reikalą“. Palaikė tuos pinigus kelis mėnesius banke, tuomet grąžino juos garsiajam gangsteriui, paaiškinęs, kad biznis žlugo, tad jam teko išparduoti visą savo turtą, jog galėtų surinkti bent tą sumą, kurią gavo iš Kaponės. Sužavėtas tokio garbingo poelgio, gangsteris kaip mat iš grąžintos sumos atskaičiavo penkis tūkstančius dolerių ir įkalbėjo Viktorą juos priimti.

1925 metais Viktoras jau Paryžiuje. Čia sukvietęs šešis verslininkus į slaptą pasitarimą Liustigas prisistatė aukštu pašto ir telegrafo ministerijos valdininku ir prisaikdinęs visus tylėti apie tai, ką išgirs, atskleidė jiems paslaptį – šaliai per brangu išlaikyti Eifelio bokštą, kurį vien perdažyti žinot, kiek dažų reikia? Todėl priimtas sprendimas parduoti jį metalo laužui. Kad nekiltų bereikalingo šurmulio iki sandorio pradžios reikia laikyti visą tai paslaptyje. O jis, Viktoras, įpareigotas išrinkti verslininką, su kuriuo vyriausybė ir sudarys pirkimo-pardavimo sutartį. Apie tai, kad laimingąjį verslininką (tiksliau auką) Liustigas jau seniai nusižiūrėjęs, apdairiai nutylėjo.

eifelis

Paryžius, 1925

Auka buvo vardu Andrė Puasonas (Andre Poisson), kuris seniai svajojo patekti į stambiausių Paryžiaus verslininkų ratą, o Eifelio bokšto įsigijimas tai, žinoma, paspartintų. Tiesa, jo svajones kiek drumstė žmona, amžinai bambanti ir užduodanti nesmagius klausimus – kodėl viskas taip įslaptinta? Kodėl pasirinktas būtent Puasonas, tikrai ne pati tinkamiausia kandidatūra? Viktoras atsiduso ir prisipažino – valdininko alga nedidukė, todėl jis (pridūrė mikčiodamas ir rausdamas) tikėjosi, kad Puasonas jam na… atsilygins. Čia verslininkas lengviau atsiduso – kyšio reikalaujantys valdininkai jam jokia naujiena. Žinoma, jis skolingas neliks. Vyrai sukirto rankomis ir po kelių valandų Viktoras jau dundėjo traukiniu į Vieną, glostydamas ant kelių laikomą lagaminą, kuriame be pinigų už Eifelio bokštą buvo dar ir atskiras banknotų pluoštelis – laimingo Puasono „padėka“.

Keisčiausia, kad afera praėjo be pasekmių – Puasonui buvo pernelyg gėda kreiptis į policiją. Tad po mėnesio Liustigas grįžo Paryžiun, sukvietė kitus šešis verslininkus ir pakartojo pasiūlymą. Deja, šįsyk vienas iš šešeto jį įskundė. Viktorui teko sprukti.

Grįžęs Amerikon jis susirado graverį Tomą Šo (Tom Shaw), kuris pagamino Liustigui plokšteles netikrų pinigų spausdinimui. Penkerius metus Viktoras sėkmingai vertėsi pinigų padirbinėjimu, kol galiausiai 1935 metais įkliuvo.

Likus dienai iki teismo, Viktoras sugebėjo pabėgti iš kalėjimo. Tačiau laisve džiaugėsi nepilną mėnesį. Po 27 dienų buvo vėl sučiuptas Pitsburge, nuteistas 20 metų kalėjimo ir išsiųstas į garsiąją Alkatraso salą. Čia, Alkatrase , 1947 metais ir mirė nuo pneumonijos.


Diena, kai jie išjungė Niagarą

Lašas po lašo ir akmenį pratašo.  O ką jau bekalbėt, kai tų lašų – daug. Ne milijonas, ne du, ne šimtai milijonų, o… Nežinau kiek, bet daug, tikrai tikrai.

Tad nepulkim stebėtis kad uolos, nuo kurių žemyn sminga Niagaros vandenys, yra nuolat veikiamos korozijos. Krioklys po truputį nugriaužia savo kraštą ir taip juda link aukštupio. Lėtai, bet nenumaldomai. Specialistai sako, kad per paskutiniuosius 560 metų vidutinis krioklio poslinkis per metus – metras-pusantro.

Yra problema – reik spręsti. Todėl 1969 metų birželį JAV armijos inžinieriniai daliniai ėmė ir išjungė Niagarą. Kaip suprantat, čia nepakako spragtelt jungikliu, ar mostelėti burtų lazdele ir burbtelėti „Abrakadabra“. Teko pastatyti laikinas dambas ir nukreipti srovę kitur. Krioklys buvo išjungtas kelis mėnesius. Per tą laiką inžinieriai paremontavo tai,kas reikalinga ir tuomet didžiam turistų džiaugsmui įjungė Niagarą vėl. Jų triūsas neprapuolė veltui – dabar krioklys keliauja į aukštupį gerokai lėčiau – viso labo apie 30 cm per metus.

niagara_dry

“Išjungta” Niagara, 1969

Bet JAV kariškiai anaiptol nebuvo pirmieji, išjungę įžymiuosius krioklius. Mažų mažiausiai du kartus iki tol – 1848 ir 1912 metais – tą patį padarė… šaltis.

Niagara-Frozen

Užšalusi Niagara, 1912


Reklamos teisėmis

Nekuklu, bet ką daryt? Nesireklamuosi – negyvensi🙂

 

Knygą internetu galima įsigyti čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/38-minuciu-karas-ir-kitos-istorijos-idomybes-/

 


Kalėdų paliaubos

Gavrila buvo anarchistas,
Erchercogą pašovė jis.
Nikiforas Liapis-Trubeckojus

Gavrilas Principas (Gavrilo Princip), anaiptol ne iš principo pašovė Francą Ferdinandą (Franz Ferdinand), o, anot jo paties, „siekdamas suvienyti visus jugoslavus“. Nepagalvojo tuomet, kad tuo savo šūviu pagadins Kalėdas nemenkai daliai Europos. Jauni ir stiprūs vyrai sutiko šventę ne artimųjų rate, o šaltuose karo apkasuose. Popiežius Benediktas XV ragino kariaujančias puses paskelbti per Kalėdas paliaubas, tačiau armijų vadovybė netryško noru tai idėjai pritarti.

Kiek kitaip atrodė apkasuose tūnantiems eiliniams, kurie nepaisydami karininkų nepasitenkinimo, visgi suorganizavo keliuose fronto ruožuose paliaubas. Tik nereikia būti naiviems – tai nebuvo visuotinė taikos šventė: kol vienam fronto ruože priešai glėbesčiavosi, kitame ir toliau sėkmingai pliekė vieni į kitus.

Belgijoje, Ipro rajone 1914 metų gruodžio 24-ąją vokietukai ant savo apkasų krašto uždegė žvakutes ir netgi papuošė kelias eglutes. Netrukus užtraukė ir Kalėdines giesmes. Po kurio laiko savąsias giesmes anapus fronto linijos užtraukė ir britai. Po to priešininkai ėmė šūkalioti vieni kitiems, sveikindami su artėjančiomis Kalėdomis. Netrukus patys drąsiausi jau susitiko niekieno žemėje, sveikino vieni kitus, netgi dovanojo smulkias dovanėles: kas tabako, kas maisto, o kas neturėjo nieko – keitėsi bent jau sagomis. Vienas britas pasakojo netgi matęs, kaip jo pulko draugas kirpo vokietį, kuris kantriai tupėjo žirklėms čekšint per jo garbanas.

Christmas_Truce_1914

Niekieno žemėje paliaubų metu

O 1915 metų sausio 2 dieną Glasgow News netgi publikavo ištrauką iš seržanto Brajano (H. D. Bryan) dienoraščio, kur galima rasti tokias eilutes: „Po vakarienės mes nusiuntėme dviratininką surasti futbolo kamuolį, o kai jis grįžo sužaidėme su jais [vokiečiais] rungtynes,kurias lengvai laimėjom 4-1“. Nors neįsivaizduoju, kaip jie žaidė artilerijos išdraskytuose laukuose.

truce01

Bryano dienoraščio fragmentas

Karo smagračiai sukosi vis greičiau, pyktis ir neapykanta kaupėsi, tad vėlesni paliaubų bandymai žlugo, nors tokių ir būta. Štai, per 1915 metu Velykas vokiečiai bandė giedodami giesmes ir mojuodami balta vėliava prisiartinti prie britų pozicijų, tačiau buvo sustabdyti įspėjamaisiais šūviais.


Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu

Prisijunkite prie kitų 28 pasekėjų