Avinžirnių testas

Kartoka likimo ironija gimti karališkoje šeimoje pačiu jauniausiu sūnumi. Tikimybė kada nors klestelt į sostą – visiškai niekinga. Taip, būna, kad vyresnieji broliai nusisuka sprandą medžioklėje, pasigriebia kokią mirtiną ligą, suvalgo neteisingų grybukų. Bet tu vis tiek lieki paskutinis eilėje.

Karolis buvo kaip tik tas jauniausias Liudviko VIII (visai nekarališkai nusibaigusio nuo dizenterijos) sūnus, kuris, regis, turėjo mesti šalin visas svajas apie sostą. Tačiau jis buvo ne iš tų, kas lengvai pasiduoda. Ne, Karolis nepuolė regzti intrigų ir nuodyt vyresniųjų brolių, norėdamas gerokai pasistūmėti eilėje. Jis išvis nusispjovė į tą eilę ir nutarė susikurti karalystę pats.

1246 metais įšventinimo į riterius proga jo vyresnysis brolis, Prancūzijos karalius Liudvikas IX, pramintas Šventuoju, Karoliui padovanojo Anžu grafystę. Tai pačiais metais sykiu su žmona gavo dar ir Provanso grafystę. Tiesa, pats Provansas, matyt, tuo ne itin džiaugėsi, nes vėlesniais metais Karoliui I Anžu teko vis malšinti ne vieną, tai kitą sukilimą.

Karolis I Anžu

1258 metais Sicilijos karaliumi tapo nesantuokinis Šventosios Romos Imperijos valdovo Frydricho II sūnus Manfredas. Su Hohenštaufenais (dinastija, kuriai ir priklausė Frydrichas II) nuolat konfliktuojančiam popiežiui Urbanui IV tai labai nepatiko ir jis ėmė dairytis, kuo gi galima būtų pakeisti Manfredą Sicilijos soste.  Pasiūlymo nuversti Hohenštaufenų atžalą sulaukęs Karolis I Anžu labai ilgai nedvejojo. Tiesa, kol vyko derybos, Urbanas IV pasimirė, tačiau jį pakeitęs naujasis popiežius, Klemensas IV laikėsi savo pirmtako pozicijos. Tad 1266 metų sausio 6 dieną Karolis I Anžu Romoje, Šv. Petro bazilikoje buvo karūnuotas Sicilijos karaliumi.

Dviems karaliams vienoje Sicilijoje aiškiai buvo per ankšta. Sausio 20 dieną Karolio I Anžu armija išžygiavo iš Romos, pasirengusi užkariauti Siciliją. Manfredas pasitiko priešininką pietinėje Italijoje, prie Benevento miesto. Čia ir gavo į kaulus – pats Manfredas žuvo, jo kariauna buvo sutriuškinta. Kovo 7 dieną Karolis I Anžu iškilmingai įžengė į savo naujosios karalystės sostinę – Neapolį.

Tęsėsi nuolatinių karų metai. Karolis I Anžu įsitvirtino pietų Italijoje, užkariavo dalį šiaurinės Afrikos ir vis dažniau dairėsi į Konstantinopolį. Jis planavo atkovoti šį miestą ir atkurti Lotynų Imperiją.

1270 metų rugpjūčio 25 dieną Karolis I Anžu neteko ištikimo sąjungininko – mirė jo brolis, Prancūzijos karalius Liudvikas IX. Liūdesys liūdesiu, bet net iš tokios nelaimės Karolis norėjo išpešti naudos. Jau sklido kalbos, jog Liudviką IX reikėtų kanonizuoti, tad palaidojęs jį Sicilijoje, Karolis sustiprintų savo prestižą. Deja, tam pasipriešino Liudviko sūnus, naujasis Prancūzijos karalius – Pilypas III. Galiausiai priimtas išties saliamoniškas sprendimas: Liudviko IX kaulai palaidoti tradicinėje Prancūzijos karaliams vietoje – Sen Deni abatijoje,  o oda ir vidaus organai – Monrealio bažnyčioje, netoli Palermo.

Savo svajas apie Bizantiją Karolis I Anžu pasiliko ateičiai, o kol kas užkariavo didesnę Albanijos dalį ir pasiskelbė ir šios šalies karaliumi. Žodžiu, apie jo pergales ir pralaimėjimus galima dar daug rašyti, bet ir taip išsiplėčiau, nes iš tikrųjų tai papasakot norėjau visai apie kitką.

Taigi, 1282metai. Karolis I Anžu – vienas galingiausių Europos monarchų. Svajonė apie užkariautą Konstantinopolį jau čia pat, ranka pasiekiama. Mesinos uoste stovi didžiulė Karolio armada, laukianti signalo pajudėti. Karaliaus agentai naršo po Siciliją, atimdami iš ir taip jau didžiuliais mokesčiais prislėgtų valstiečių paskutinius grūdus, išsivarydami karves ir kiaules. Armijai reikalingas proviantas, kaip gi kitaip.

Tais metais Velykos buvo ankstyvos – jas šventė kovo 29 dieną. Palermo pakraštyje stūksančios Šv. Dvasios bažnyčios varpai skambino, kviesdami miestiečius į mišparus. Žingsniuojantys į bažnyčią žmonės linksmai klegėjo, kai kurie dainavo. Netikėtai pasirodė būrelis prancūzų valdininkų, panorusių prisijungti prie šventės. Siciliečiai tuo anaiptol neapsidžiaugė. Juolab kad daugelis prancūzų buvo girti ir kaip mat pradėjo kabinėtis prie moterų, netgi tų, kurios žingsniavo sykiu su savo vyrais. Ne tik kabinėtis, bet netgi jas „nešvankiai glostyti“.

Tarp apgirtusių prancūzų buvo toks seržantas Druė (Drouet), kuris čiupęs vieną moterį iš minios ėmė ją tempti į atokesnę vietą. Gal norėjo prancūzų kalbos pamokyti, o gal apie orą pasikalbėti. Moters krūtis gi gniaužė, matyt, visai atsitiktinai. Nieko keista, kad jos vyro tai nesužavėjo. Vyriokas išsitraukė durklą ir smeigė seržantui krūtinėn. Įniršę prancūzai puolė tą sicilietį, norėdami atkeršyti už savo draugą. Tačiau – ups! – staiga paaiškėjo, kad juos supa minia tokių pat piktų salos gyventojų. Ir kone kiekvienas turį durklą ar netgi kardą. Taip nė neprasiblaivę ir iškeliavo pas Abraomą.

Minia, ką tik ketinusi melstis, pasuko nuo bažnyčios atgal į miesto pusę. Girdėjosi šūksmai „Mirtis prancūzams!“ *

Pacituosiu anglų istoriką Styveną Ransimeną (Steven Runciman): „Jie žudė kiekvieną sutiktą prancūzą. Siciliečiai veržėsi į užeigas, kuriose lankėsi prancūzai, ir prancūzų namus, negailėdami nei vyrų, nei moterų, nei vaikų. Sicilietės, ištekėjusios už prancūzų, žuvo kartu su savo vyrais. Maištautojai brovėsi į dominikonų ir pranciškonų vienuolynus, vilko lauk visus užsieniečius vienuolius ir liepė kiekvienam ištarti žodį „ciciri“ (avinžirniai), kurio prancūzai neištardavo. Bet kuris, neišlaikęs šio išbandymo, būdavo nužudytas.“

Andrea Gastaldi “Sicilijos mišparai“

Tą naktį Palerme buvo išskersta apie 2000 prancūzų. Maištas plėtėsi toliau ir per artimiausias kelias dienas saloje jų žuvo bene 6000. Supratę, jog vieni prieš Karolio I Anžu armiją neatsilaikys, maištininkai kreipėsi pagalbos į Aragono karalių Pedrą III, žadėdami šiam Sicilijos karūną. Pedras mielai sutiko. Rugpjūtį jis išsilaipino Sicilijoje ir gana greit išstūmė Karolį iš salos. Sėkmė nuo pastarojo aiškiai nusisuko. Karolis I Anžu pralaiminėjo vieną mūšį po kito.

1285 metų pavasariui buvo suplanuotas kryžiaus žygis prieš Aragoną, kuriame žadėjo dalyvauti ir Prancūzijos karalius, tačiau Karolis I Anžu 1284-jų pabaigoje susirgo ir pasimirė, vietoj didžiulės imperijos savo paveldėtojams palikdamas tik Neapolį.

* Yra legenda, jog siciliečiai skandavo „Morte Alla Francia, Italia Anela“ (Mirtis visiems prancūzams, Italija kviečia), iš to šūkio pirmųjų raidžių neva ir užgimė žodis „mafia“.