Sykis nuo sykio vis kas nors prabyla apie kompiuterinių žaidimų žalą vaikams. Ar tikrai žaidimai tik kenkia ir nieko neišmoko? Štai prieš kelerius metus skaičiau žinutę apie berniuką, kuris pasinaudojęs „World of Warcraft“ žaidime naudota taktika išgelbėjo seserį nuo ją užpuolusio briedžio. Pirmiausiai jis nukreipė žvėries agresiją į save, garsiai šūkaliodamas ir mesdamas į jį po ranka pasipainiojusį pagalį. Kai briedis pasisuko į berniuką, šis apsimetė mirusiu – krito ant žemės ir nekrutėjo. Briedis pastovėjo kurį laiką ir nuėjo sau. Štai taip žaidime naudojamos savybės „taunt“ bei „feign death“ pravertė gyvenime. Tačiau šįsyk aš norėjau papasakot ne apie kompiuterinius, o apie stalo žaidimus, kurie, pasirodo, taip pat gali išgelbėti gyvybę.
Christopher William Clayton Hutton
1940 metais britų žvalgybos padalinio MI9 karininkas Kristoferis Hatonas (Christopher William Clayton Hutton, 1893–1965) gavo užduotį sukurti žemėlapius, kurie pagelbėtų priešininko numuštiems pilotams atrasti kelią iki savo pozicijų. Pats buvęs lakūnas, kovęsis Pirmajame pasauliniame kare, Hatonas suprato užduoties svarbą. Pačius žemėlapius jam mielai suteikė garsūs atlasų leidėjai John Bartholomew and Son Ltd., kurie spausdino Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Italijos bei daugelio kitų Europos šalių žemėlapius. Dabar beliko atrasti tinkamą pagrindą. Hatonas norėjo, kad jo žemėlapiai būtų tvirtesni už popierių, neištežtų vandenyje, nešnarėtų ir nečežėtų, būtų sunkiai aptinkami kratos metu. Tokiu idealiu pagrindu tapo specialus šilkas. Tad be visų minėtų savybių, žemėlapį dar buvo galima naudoti filtruoti nešvarų vandenį, parišti sužeistą ranką ar, galų gale, išsišnypšti nosį. Teko dar pavargti beieškant dažų, kurie neišbluktų netgi ilgokai pabuvę sūriame vandenyje, bet ir tai padaryti pavyko. Hatonas taip pat surado, kas galėtų gaminti miniatiūrinius kompasus – tokius, kurie tilpo uniformos sagoje.
O kaip pagelbėti tiems, kurie jau pateko nelaisvėn neturėdami tokio nuostabaus žemėlapio? Ir čia išeitis atsirado. Ženevos konvencija leido belaisviams gauti siuntinius iš namų bei labdaros organizacijų. Galima buvo gauti maistą, rūbus, netgi įvairius stalo žaidimus. Britai kaip mat įkūrė keletą fiktyvių labdaros organizacijų, kurių siuntiniuose belaisvius pasiekdavo ne tik maistas, bet ir kortų kaladės bei žaidimo „Monopolis“ rinkiniai. Vokiečiai į tai žiūrėjo teigiamai. Tegul tik žaidžia. Kuo daugiau laiko sugaiš žaisdami, tuo mažiau jo liks mintims apie pabėgimą. Logiška, bet šiuo atveju – klaidinga mintis. Tiek „Monopolio“ lenta, tiek kortos slėpė savyje paslaptį – tarp dviejų popieriaus lapų įklijuotą ploniausio šilko žemėlapį. Negana to, britai netgi įsigudrino tarp netikrų, žaidimui skirtų, pinigų įmaišyti ir vokiškų bei prancūziškų banknotų.
Šia idėja pasinaudojo ne tik britai – amerikiečiai taip pat suskubo savo pakliuvusiems į nelaisvę kariams siųsti „labdarą“. Nežinia, kiek belaisvių sugebėjo pasinaudoti tomis priemonėmis, bet tikrai ne vienas ir ne du.
Istorijos baikos 