Monthly Archives: balandžio 2016

Kažkas turėjo būti pirmas

Žvejai mėgsta pasakoti baikas. Na, ten „vakar va toookį šamą beveik ištraukiau“ ir panašias. Įsivaizduokit žveją, parėjusį namo ir į žmonos klausimą, ką sužvejojo, sąžiningai atsakiusį „nuogą mergą“. Ir štai dabar jis sau ramiai guli traumatologiniam, gydosi lūžius ir dūsauja, suprasdamas, kad žvejybon jo daugiau niekada neišleis. Tai geriau jau baikas pasakot, nei šventą tiesą sakyt.

 

Lawrence Sperry

Lawrence Sperry

1916 metų lapkričio 21 dieną du draugai nusprendė kiek pažvejoti bei pašaudyti antis įlankoje prie Longailendo. Jiedu buvo maždaug per pusę mylios nuo kranto, kai pamatė pernelyg staigiai besileidžiantį hidroplaną. Lėktuvas tėškėsi į vandenį. Smūgio būta stipraus, tad žvejai griebėsi irklų ir nuskubėjo link skęstančio lėktuvo. Jau iš tolo jiedu pastebėjo dvi vandeny besikepurnėjančių žmonių galvas. Žvejai suspėjo laiku, tačiau, reik manyt, buvo kiek nustebę, kai iš vandens ištraukė visiškai nuogą porelę. Vienas iš tų dviejų nuogalių, lakūnas ir išradėjas Lorencas Speris (Lawrence Sperry) paaiškino, jog rūbus nuo jų nuplėšė „baisi smūgio jėga“.

Dorothy Rice Sims

Dorothy Rice Sims

Tą rytą jis ir jo mokinė, Dorotė Rais Sims (Dorothy Rice Sims), tokio Valdo Pirso (Waldo Peirce) žmona, kurią Lorencas mokė valdyti lėktuvą, pakilo į orą jai priklausančiu Curtiss hidroplanu. Kelionė, kaip žinome, baigėsi Longailendo įlankos vandenyse. Triukšmas kilo nemenkas. Žurnalistų ir visuomenės vaizduotę kaitino tas faktas, kad Lorencas ir Dorotė sužvejoti nuogut nuogutėliai. Speris kaip užsuktas kartojo, apie baisią smūgio jėgą, kuri štai taip juos išrengė, tačiau kas gi juo patikės? Jauna moteriškė, kurios vyras tolimoje Prancūzijoje dalyvauja Pirmajame Pasauliniame kare ir gražuolis lakūnas… Maža to, Speris pasižymėjo ne tik grožiu. Jis buvo tikras skraidymo asas, lakūnas, kokių reta. Kaip jis galėjo leisti, kad lėktuvas nukristų?

Gerokai vėliau, vienam iš savo draugų Lorencas papasakojo tiesą. Jiedu su Dorote sumanė hidroplane užsiimti seksu. Įjungė Sperio išrastą ir sėkmingai bandymus išlaikiusį autopilotą, išsivadavo iš rūbų ir… Tiesą sakant, žvelgdamas į to meto hidroplanų nuotraukas negaliu net įsivaizduoti, kaip jie sugebėjo tai padaryti tokioje kabinoje. Šiuolaikiniame automobilyje ir tai ne baisiai patogu tuo užsiimti, o čia… Tad nieko keista, jog aistros sūkuryje kažkuris iš jų nežinia kuria kūno dalimi užkabino autopiloto jungiklį ir jį išjungė.

Hidroplanas Curtiss

Hidroplanas Curtiss

Manoma, kad būtent šis incidentas – pirmasis sekso skrendančiame lėktuve atvejis. Tad Lorencas Speris neretai vadinamas Mylios aukščio klubo (Mile High Club, neoficialus klubas, kurio nariais laikomi tie,kas užsiiminėjo seksu lėktuve, skrendančiame aukščiau nei 1 mylia nuo Žemės paviršiaus) įkūrėju. Nors skrido jis viso labo ~160 m aukštyje, tačiau vis dėlto buvo pirmasis.

Reklama

Įžeisto orumo kaina

1809 metų rugpjūtį į Port Džeksoną (Port Jackson, dabar – Sidnėjus) atplaukė brigantina „Boyd“, kurios triumuose į savo naująją tėvynę keliavo tremčiai pasmerkti nusikaltėliai. Vietoje gyvojo krovinio laivan buvo pakrautos anglys, kedro bei kitų rūšių mediena. Visa tai laivo savininkas Džordžas Braunas (George Brown) planavo nugabenti į Gerosios Vilties kyšulį. Tačiau triumuose dar buvo vietos. Nuspręsta Naujojoje Zelandijoje dar pasikrauti pietinio agatmedžio, naudojamo laivų statybai. Tad 1809 metų lapkričio mėnesį iš Port Džeksono išplaukęs „Boyd“ pasuko link šiaurinės Naujosios Zelandijos salos.

Laivui vadovavo kapitonas Džonas Tompsonas (John Thompson), be septyniasdešimties žmonių įgulos juo keliavo ir keli keleiviai. Tiesa, ir įgula netikėtai pasipildė keturiais naujais nariais – tėvynėn grįžo keturi maoriai, daugiau nei metus praleidę Australijoje. Susimokėti už kelionę jie neturėjo kuo, tad sutarė, jog atidirbs. Viskas gal būtų ir neblogai, bet vienas iš tų keturių buvo maorių genties vado sūnus – Te Ara, kurį įgula kaipmat perkrikštijo Džordžu. Jei būna meilė iš pirmo žvilgsnio, tai būna ir atvirkščiai – nuo pirmos dienos Te Ara ir kapitonas Tompsonas nepamėgo vienas kito. Maorių vadas atsisakinėjo dirbti bet kokį darbą, kuris žemina jo orumą, o laive kitokio darbo nelabai ir buvo. Negana to, prapuolė stalo sidabras ir kapitonas, žinoma, kaipmat apkaltino Te Arą. Maorį pririšo prie kabestano ir nuplakė, nors kai kurie keleiviai įtarė, kad sidabrinius šaukštus už borto išmetė pats kapitonas, taip susikurdamas progą išlieti susikaupusį pyktį.

Nepaisant to, Te Ara mielai parodė jūreiviams kelią į Vangaroa (Whangaroa) įlanką, kurios pakrantėje buvo įsikūrusi jo gentis. Grįžęs namo, Te Ara pademonstravo savo tėvui bei gentainiams randus ir papasakojo apie patirtą pažeminimą. Užvirė maorių kraujas, suprato jie, kad be utu (naujazelandietiškas vendetos atitikmuo) jie neišsivers.

Po trijų dienų nieko neįtariantis kapitonas Tompsonas susiruošė ekspedicijon aukštyn upe, įtekančia į Vangaroa įlanką, norėdamas atsirinkti tinkamus medžius. Te Aros tėvas, genties vadas Piopio pasiūlė jam savo pagalbą. Tompsonas, žinia, tik apsidžiaugė. Tad susėdę į dvi valtis anglai, sykiu su jais lydinčiais maoriais nuirklavo upe į salos gilumą. Vos tik už posūkio pasislėpė įlankoje inkarą išmetęs laivas, čiabuviai išsitraukė kirvukus ir užpuolė jūreivius. Ataka buvo pernelyg netikėta – anglai, tarp kurių buvo ir pats kapitonas, nespėjo dorai nė pasipriešinti. Maoriai nuvilko nuo dar šiltų kūnų rūbus, persirengė jais ir ėmė laukti vakaro. Pradėjo temti ir vakaro sutemose laive likusiems jūreiviams nesukėlė įtarimo grįžtančios valtys. Maoriai ir šįkart užklupo netikėtai. Tik penketas jūreivių sugebėjo užsiropšti aukštyn stiebais, kur čiabuviai nerizikavo lipti. Iš ten jie bejėgiškai galėjo stebėti, kaip žudomi ir imami nelaisvėn jų tautiečiai.

boyd01

Maoriai užpuola “Boyd“ jūreivius

Maoriai nužudė visus, išskyrus penkiolikmetį jungą ir tris keleivius – Enę Morli (Ann Morley) su vaiku ir dar vieną mergaitę. Prigriebę dar keletą vertingų daiktų, maoriai grįžo atgal į savo kaimą. Jie sykiu pasiėmė ne tik keturis belaisvius, bet susirinko ir visus nužudytųjų kūnus – pasirūpino mėsa vakaro puotai. Penketas įbaugintų jūreivių visą naktį prasėdėjo aukštai ant stiebo, nedrįsdami nusileisti.

TePahiRyte jie pamatė iš kitos įlankos pusės plaukiančią vienišą pirogą. Joje buvo kaimyninio maorių kaimo vadas Te Pahi, jau anksčiau ne sykį bendradarbiavęs su anglais, ir keletas jo vyrų. Te Pahi norėjo išgelbėti išlikusius jūreivius, tad įsisodino juos pirogon ir ketino grįžti į savo kaimą, deja, Vangaroa įlankos maoriai juos kaip mat pavijo. Jėgos buvo pernelyg nelygios, tad Te Pahi teko atiduoti jau patikėjusius savo laiminga žvaigžde anglus. Ketverius iš jų Te Aros gentainiai nužudė dar valtyje, penktąjį kol kas paliko gyvą.

Nors Te Pahi nesugebėjo išgelbėti nelaimėlių, tačiau jis pasiuntė žmogų papasakoti apie tai, kas nutiko, netoliese stovėjusio laivo „City of Edinburgh“ kapitonui. Anglai suskubo gelbėti saviškių.

Po kelių dienų „City of Edinburg“ įplaukė į Vangaroa įlanką. Didžiai anglų nuostabai, kito laivo jie ten nerado, o vandenyje plūduriavo keletas apdegusių lentų. Pasirodo, maoriai plėšikavo brigantinoje „Boyd“, kol vieną dieną, neatsargiai elgdamiesi su muškieta, pykštelėjo į parako sandėlį. Keli čiabuviai žuvo, laivas gi supleškėjo.

Maoriai neįtarė, kad „City of Edinburg“ įgula jau žino apie savo tėvynainių likimą, tad lyg niekur nieko priplaukė prie laivo, siūlydami įvairiais prekes. Pasikvietęs du žymesnius čiabuvius į laivą, „City of Edinburg“ kapitonas juos sučiupo ir pareiškė paleisiąs tik mainais  į belaisvius. Netrukus maoriai atplukdė jungą ir moterį su dviem vaikais. Penktasis, jūreivis, kurį mėgino išgelbėti Te Pahi, jau buvo suvalgytas. Tuomet kapitonas pareikalavo dar ir brigantinos „Boyd“ dokumentų. Dalis jų buvo sudegę gaisro metu, dalį maoriai nežinia kokiu tikslu buvo pagrobę, tad tai, kas išliko – grąžino. „City of Edinburg“ kapitonas paleido įkaitus ir skubiai išplaukė.

Tačiau žinia apie kanibalų aukomis tapusius tautiečius nejuokais supykdė anglus. Netrukus buvo suorganizuota baudžiamoji ekspedicija. Išsilaipinę anglų kariai užpuolė maorių kaimą. Tiesa, per klaidą – ne tą. Nukentėjo Te Pahi, bandžiusio pagelbėti „Boyd“ jūreiviams, kaimas. Daugumai čiabuvių pavyko pasprukti į salos gilumą, kitiems pasisekė mažiau.

Ši anglų klaida įžiebė kelis metus trukusį pilietinį karą. Te Pahi dėl šios nelaimės kaltino ne anglus, o Vangaroa maorius. Tad dvi gentys įsivėlė į ilgą konfliktą, kurį tik po penkerių metų pavyko užgesinti anglų misionieriui.


Patriko moterys

Šita baika publikuota balandžio 1 dieną, tai apie jos patikimumą spręskit patys…

 

Anglų vaikai istorijos pamokose kartais mokosi tokios skaičiuoklės:

        King Henry VIII,
        to six wives he was wedded.
        one died, one survived,
        two divorced, two beheaded.

Ji padeda įsiminti šešias karaliaus Henriko VIII žmonas. Tačiau ką ten Henrikas, papasakosiu apie airį, kuris perspjovė karalių.

Patrikas O‘Hara gimė 1842 metais Dubline. Gyveno sau vaikinas be rūpesčių jokių ir būtų gal ir toliau taip gyvenęs, bet krito jam akin kaimynė – raudonplaukė, garbanė, žaliaakė gražuolė Merion. Tiesa, charakterio ji buvo bjauraus, bet tai paaiškėjo tik po vestuvių, kurias Patrikas ir Merion atšoko 1859 metų birželį. Mėnesį laiko Patrikas kentėjo, tvardėsi, bet nuolatinis žmonos bambėjimas nugalėjo.

Liepos 12 dieną iš Dublino į Londoną išplaukė laivas, kuriuo lordas Džonatanas Blajus gabeno sau Anglijon… parką. Na, taip, šovė senam lordui tokia mintis – parsigabenti iš Airijos aštuoniolika jam patikusių ąžuolų. Medžius iškasė su šaknimis, gabeno keliais laivais. Dėl visa ko lordas įsakė pakrauti ir 60 didelių medinių dėžių žemės, kurioje tie ąžuolai augo. Ir niekas nežinojo, kad vienoje tų dėžių su žemėmis zuikiu Anglijon iškeliavo nuo žmonos bėgantis O‘Hara. (Įdomu, ar „Drakulą“ parašęs Bremas Stokeris (Bram Stoker) buvo girdėjęs šią istoriją?)

Kai kurie žmonės mokosi iš klaidų, kai kurie – ne. Patrikas buvo iš tų antrųjų. Dar tų pačių metų lapkričio mėnesį jis vedė Merę Morsten. Tiesa, pamiršo jai pasakyt, kad jau yra vedęs, bet tai tokia smulkmena – kam gadinti moteriškei nuotaiką? Deja, naujoji žmona buvo tikra pirmosios kopija – Patrikas nuo jos neretai sprukdavo pas kaimyną, kalvį Sairusą Džonsoną (Cyrus Johnson), už kurio kalvės esančiame kieme vyrai užsiimdavo visiškai nevyriškais reikalais – vaškavo drobę, karpė, siuvo…

Pirmąją 1860-ųjų metų dieną, nepaisant to, kad buvo žiema, iš dangaus trenkė žaibas – į Patriko ir Merės nuomojamo kambario duris pasibeldė Merion. Nežinia, kaip ji atrado savo pasprukusio vyro pėdsakus, bet atrado. Kad ir kaip būtų keista, abi žmonelės rado bendrą kalbą. Merion kaimynams prisistatė kaip Patriko sesuo ir trijulė pradėjo bendrą gyvenimą. Vyrai, svajojantys apie seksą su dviem moterimis, neskubėkit pavydėti Patrikui. Dabar jo namuose laukė dviguba porcija barnių ir priekaištų. Tad vis dažniau vyras iki vėlumos užgaišdavo pas kalvį Sairusą. Slaptas vyrų darbas artėjo link atomazgos ir koks nors smalsuolis dirstelėjęs per tvorą gal ir būtų galėjęs atspėti – vyrai gamino oro balioną. 1860 metų kovo 12 dieną baliono apvalkalas buvo baigtas, stigo tik gondolos. Iš pradžių vyrai planavo patys nusipinti dvivietį krepšį, tačiau gyvenimo trise išvargintas Patrikas laukti nebenorėjo. Jiedu pasitenkino nušvilptu skalbinių krepšiu. Tiesa, vietos jame buvo tik vienam. Vyrai metė monetą…

balloonAnkstyvą kovo 13 dienos rytą karšto oro pripildytas balionas pakilo iš Sairuso kiemo. Pažiūrėti neregėto vaizdo subėgo visi kaimynai. Atbėgo ir abi Patriko damos – deja, per vėlai. Paskutinį kartą jos pamatė O‘Harą, linksmai mojantį moteriškėms iš sparčiai kylančio baliono.

Vėliau Sairusas Džonsonas pasakojo, jog vyrai planavo tiesiog „pasižvalgyt po apylinkes iš aukštai“. Nežinau, ką iš tikrųjų planavo Patrikas, tačiau stiprus rytų vėjas, nepaisydamas jokių jo planų, pagriebė balioną ir nunešė vakarų kryptimi. Čia dar paaiškėjo, kad vyrai – ne kokie siuvėjai: per siūlę plyšo baliono apvalkalas. Tad balionas, skalbinių krepšys bei tame krepšyje tirtantis O‘Hara kuo toliau, tuo greičiau leidosi į Atlanto vandenyno bangas.

Tlatelolco

Santiago Tlatelolco bažnyčia Mechike

Likimas Patrikui nusišypsojo – krentantį balioną pastebėjo Kubon plaukiančio laivo „Oceanic“ jūreiviai. Jie suspėjo išgelbėti beskęstantį oreivį. O‘Hara sudarė su laivo kapitonu sandorį – Patrikas atidirbs už kelionę iki Kubos ir atgal. Likimas išgelbėjo airį nuo varginančio darbo atgalinėje kelionėje – laivas taip ir nepasiekė Kubos. Škvalo nuneštas gerokai piečiau, „Oceanic“ sudužo prie Meksikos krantų. Patrikas, kapitonas ir dar vienas jūreivis sugebėjo pasiekti krantą. 1860 metų gruodžio 17 dieną O‘Hara jau Mechike, prie Santiago Tlatelolco bažnyčios altoriaus prisiekinėja amžiną meilę kažkokiai Konsuelai Dias. Vedybiniu gyvenimu Patrikas džiaugėsi visą savaitę, o iškart po Kalėdų su savo svainiu Karlosu patraukė Meksikos šiaurėn pirkti galvijų. Atgal negrįžo nė vienas. Karlosas prapuolė be žinios, o Patrikas 1861-ųjų vasario mėnesį atsidūrė jau šiauriniame Rio Grandės krante – Teksase.

Įprotis – baisi jėga, jam atsispirt gali ne kiekvienas. Patrikas, va, pavyzdžiui – negalėjo. Gegužės 23 dieną Ričmonde jis vedė pasiturinčią našlę Beatrisę Noks ir netikėtai pačiam sau tapo vergvaldžiu. Šįsyk su žmona O‘Hara nugyveno kone metus, tačiau 1862 balandį pietinės valstijos paskelbė visų 18-35 metų vyrų mobilizaciją. Išimtis buvo daroma tik vergams, valdininkams ir dvasininkams. Deja, Patrikas nepriklausė nė vienai iš tų kategorijų. Teko vilktis uniformą.

New_orleans_1862

Federalų laivai prie Naujojo Orleano

1862 metų balandžio 17 dieną Patrikas prisijungė prie formuojamo pulko Naujajame Orleane. Kitą rytą jį pažadino patrankų kanonada – uostą atakavo Misisipe atplaukęs federalų laivynas. Po dešimties dienų Naujasis Orleanas pasidavė. Patrikas pateko nelaisvėn. Ir čia apvaizda iškrėtė pokštą iš tų, apie kuriuos sakoma: „taip gyvenime nebūna“. Nelaisvėn jį paėmė kapitono Elrojaus O‘Haros vadovaujami kariai. Šiauriečių kapitonas pasirodė besąs Patriko pusbrolis, prieš šešerius metus išvykęs Amerikon laimės ieškoti. Pusbroliai pavakarojo, prisiminė vaikystę, o kitą rytą šiauriečių gretas papildė naujas rekrutas – eilinis Patrikas O‘Hara.

Dvejus metus Patrikas narsiai kovėsi šiauriečių gretose. Tiesa, be vedybų neapsiėjo. 1863 metų lapkritį pulkui apsistojus vienai dienai Figarstaune, O‘Hara suspėjo vesti seniausią miestelio prostitutę, visų vadinama madmuazele Žiužiu. Ankstų rytą, palikęs saldžiai snaudžiančią jaunamartę, Patrikas išvyko sykiu su savo ginklo broliais. Po mėnesio, naujųjų, 1864-ųjų metų išvakarėse O‘Hara vėl pateko nelaisvėn. Jį ir dar kelis šiauriečius konfederatai nugabeno į Ričmonde esantį kalėjimą. Pabėgti jam ir dar dviems belaisviams padėjo šiauriečiams prijaučianti našlė Elizabetė Van Lju (Elizabeth Van Lew). Matyt, atsiminęs, kad Ričmonde tebegyvena jo ketvirtoji žmona, Patrikas nešė mėsas kuo toliau.

cheyenne

Šajenų genties mergina

Nuotykiai tęsėsi ir pasibaigus pilietiniam karui. Patrikas liko tarnauti armijoje. 1866 metų gruodį lakotų bei šajenų genčių indėnai išžudė kapitono Fetermano (William Judd Fetterman) būrį. Raudonodžiai nužudė 81 žmogų, pasigailėdami vienintelio – O‘Haros, kurį leisgyvį paėmė nelaisvėn. Atrodo, kad juos sudomino raudoni O‘Haros plaukai, mat vienas po kito indėnai vis bandydavo timptelt už jų, tarsi tikrindami, ar plaukai tikri. Po pusmečio Raudonasis Lapinas (taip jį praminė šajenai) tapo genties nariu. Iš pradžių gavo vieną žmoną – Bėgantį Debesėlį. Vėliau – dar vieną, Raudantį Vėją. Nors šajenai nebuvo linkę į poligamiją, tačiau šamanas (beje, Raudančio Vėjo tėvas), pasitaręs su dvasiomis, pasakė, kad galima. Matyt, labai jau jo dukra norėjo patikrinti, ar visi Raudonojo Lapino plaukai tos pačios spalvos.

Kur buvo, ką veikė ir ką vedė Patrikas nuo 1867 iki 1871-ųjų, nežinia. Tačiau 1871-ųjų vasarą jis jau kasė deimantus Pietų Afrikoje. Kasti sekėsi gal ir nelabai kaip, užtat pasisekė sutikti dar vieną itin turtingą našlę – Gertrūdą van Halen. Tad 1873 metais Patrikas vėl vedė. Tas jau nebestebina, stebina tik tai, kad su Gertrūda O‘Hara nugyveno šešerius metus, kol 1879-ųjų gruodį moteriškė pasimirė, palikdama Patrikui didžiules žemės valdas ir septyniolikmetę dukterį iš pirmosios santuokos – Ebigėlę.

1880 metų pabaigoje įsiplieskė pirmasis anglų-būrų karas. Tačiau tai nesutrikdė Patriko – 1881 metų sausio 28 dieną jis beveik vedė savo įdukrą. Beveik, nes ceremonijos metu į bažnyčią pataikė patrankos sviedinys. Žuvo Patrikas, Ebigėlė ir kunigas. Klapčiukas atsipirko amputuota koja.

Nežinia, kiek dar tęstųsi O‘Haros nuotykiai, jei ne tas nelemtas sviedinys.

Štai tokia baika, kurią aš jums nusprendžiau papasakoti būtent šiandien, pirmąją balandžio mėnesio dieną.