Monthly Archives: gegužės 2016

Didysis kombinatorius

„Apie pusę dvyliktos iš Šiaurės vakarų, nuo Čmarovkos kaimo, į Stargorodą įėjo jaunas, kokių dvidešimt aštuonerių metų vyras. Paskui jį sekė beglobis vaikas.

– Dėde! – linksmai šaukė jis, – duok dešimt kapeikų!

Jaunas vyras išsiėmė iš kišenės šiltą obuolį ir padavė vaikui, bet šis nesitraukė. Tuomet nepažįstamasis sustojo, su ironija pažvelgė į vaiką ir tyliai tarė:

– Gal tu norėtum gauti raktą nuo buto, kuriame yra pinigų?“

Neabejoju, kad atpažinote eilutes, kurios pirmą kartą mus supažindino su turkų valdinio sūnumi Ostapu Suleimanu Berta Marija Bender Bėjumi. Didysis kombinatorius nebuvo visiškas Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo fantazijos kūdikis. „12 kėdžių“ personažas turėjo prototipą, apie kurį čia ir papasakosiu.

Osipas Šoras gimė pirklio ir bankininko dukters šeimoje, Nikopolyje. Vėliau šeima persikėlė Odeson, kur Osipas ir užaugo.

Osip_Shor

Osipas Šoras

Savo neįtikėtinus aferisto gabumus pademonstravo jau jaunystėje. Sykį viename kaimo keliuke jis pagavo visiškai pliką vištą. Velniai žino, ar ją kas gyvą nupešė, ar kokios keistos ligos buvo užpulta, bet Osipui ji pakišo genialią idėją. Netrukus Odesos laikraščiai rašė apie stebuklingą selekcininkų pasiekimą – vištą be plunksnų, kurios nereikia pešti. Firma „Ideali višta“ siūlė sudaryti kontraktus tokių paukščių tiekimui. Stambiausi paukštienos tiekėjai pasirašė sutartis, įmokėjo avansą ir… nesulaukė pažadėtų paukščių. Kambarėlyje, kurį nuomavosi „Ideali višta“ rado tik tą vieną pliką vištą, ant kurios kaklo kabojo raštelis „Odesos selekcininkai išvedė dar vieną rūšį – vištą be galvos ir kaulų“.

Pažįstamam rabinui Beršteinui Osipas padėjo rinkti lėšas sinagogos remontui, pardavinėdamas vietas rojuje! Ant sinagogos sienos netgi kabėjo rojaus schema su sužymėtomis laisvomis vietomis, o šalia – kainynas. Kiekvienas galėjo išsirinkti sau vietą pagal skonį ir kišenės galimybes. Sakoma, kad Beršteinas už surinktus pinigus restauravo ne tik sinagogą, bet ir savo namą.

Baigęs gimnaziją, Šoras įstojo į Novorosijsko universitetą, tačiau mokslus netrukus metė. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Osipas tapo kortuotoju. „Rankų miklumas ir jokios apgaulės“ padėdavo jam aplošti netgi profesionalius sukčius.

Osipas turėjo svajonę – troško iškeliauti Brazilijon arba Argentinon. Jis netgi ėmė rengtis atitinkamai – šviesūs rūbai, balta kapitono kepurėlė ir, žinoma, šalikas.

1916 metais Osipas gavo šaukimą į kariuomenę, tačiau pateikęs suklastotus dokumentus, liudijančius, jog jis yra turkų valdinio sūnus, nuo armijos išsisuko.

1918 metais nusprendė grįžti Odeson. Kelias iš Sankt-Peterburgo buvo tolimas, kišenėse švilpavo vėjai, šalyje buvo visiška suirutė. Tad kelionėje Osipas vertėsi, kaip išmanė. Apsimetęs šachmatų didmeistriu, provincijos miestelyje surengė simultaną, įsidarbino dailininku garlaivyje, šaltą žiemą praleido šilumoje, vedęs apkūnią našlę, nuo kurios sulig pirmais pavasario spinduliais paspruko.

Odesoje Osipas tapo kriminalinės tarnybos inspektoriumi, persekiojo garsiojo Miškos Japončiko gaują. Banditams nejautė jokio gailesčio. Šie, keršydami, nužudė jo brolį Nataną. Manoma, kad iš tikrųjų tai buvo nepasisekęs pasikėsinimas prieš Osipą – banditai tiesiog supainiojo brolius.

Po Natano mirties Osipas pasitraukė iš kriminalinės tarnybos, išvyko į Maskvą. 1934 metais galų gale surimtėjo, įsidarbino pirmojoje šalyje traktorių gamykloje Čeliabinske. Gamyklai vadovavo taip pat išeivis iš Odesos, Iljičiovas, su kuriuo Osipas gan greit susidraugavo. Kai 1937 metais enkavedistai atvyko suimti Iljičiovo, Šoras įsivėlė su jais į muštynes. Už tai ir buvo apdovanotas penkeriais metais lagerio.

Prasidėjus karui, Osipas, kaip ir daugelis kalinių, pasiprašė frontan, turėdamas viltį pabėgti. Tai jam pavyko, o štai prasibrauti į apgultą Leningradą, kuriame buvo likus jo motina ir sesuo, nesisekė. Šoras apsigyveno Maskvoje, pas savo bičiulį, rašytoją Jurijų Olešą. Tik po karo jis sužinojo, kad motina mirė badaujančiame Leningrade, o sesuo buvo evakuota į Taškentą.

Penkiolika metų Osipas dirbo traukinio Maskva-Taškentas palydovu, vėliau dėl invalidumo išėjo pensijon. Mirė 1978 metų lapkričio 6 dieną.

Reklama

Gromatėlę parašiau, parašiau…

Senokai baikose nebuvo pasakojimo pletkų ar tai legendos lygio. Tai šiandien paporinsiu vieną tokį nutikimą, kurio pagrindinis herojus ir pats nevengė įvairių mistifikacijų, tad visai gali būti, kad ir šią istoriją jis pats kadais papasakojo, o jau vėliau ji apaugo ir papildomomis detalėmis.

Petrov

Jevgenijus Petrovas

Pasakojama, kad nemariųjų „12 kėdžių“ vienas iš autorių – Jevgenijus Petrovas (kuris iš tikrųjų tai Jevgenijus Katajevas, na bet istorija ne apie tai) turėjo savotišką hobį. Jis kolekcionavo savo paties laiškus, išsiųstus į įvairiausias pasaulio šalis. Kolekciją pildė labai paprastai – išsiųsdavo laišką išgalvotu adresu ir laukdavo, kol tas sugrįš su antspaudu „Adresatas nerastas“.

Ir štai 1939 metais Petrovas išsiuntė laišką Naujojon Zelandijon. Sugalvojo miesto pavadinimą – Haidbervilis, sugalvojo adresatą – Merilą Judžiną Vizlį, kuris neva gyvena septintajame išgalvotos Raitbičo gatvės name. Kad tuščias vokas nekeltų įtarimo, Petrovas nepatingėdavo ir laišką brūkštelėti. Šįsyk jis suraitė:

„Brangus mano Merilai! Nuoširdžiai užjaučiu dėl dėdės Pito mirties. Laikykis, drauguži! Ir atleisk, kad taip ilgai tau nerašiau. Kaip laikosi Ingrid? Pabučiuok dukrelę, ji jau, ko gero, visai didelė. Laukiu atsakymo, tavo Jevgenijus.“

Reik manyt, Petrovas gerokai nustebo, kai vietoje antspaudu „Adresatas nerastas“ pažymėto savo voko, gavo atsakymą.

„Mielas Jevgenijau! Dėkoju tau už užuojautą. Dėdė Pitas žuvo visiškai kvailai ir ta tragedija pusmečiui mūsų šeimą išmušė iš vėžių. Todėl taip ilgai ir nerašiau, bet mudu su Ingrid nepamiršome tavęs ir tų trijų dienų, kurias tu praleidai su mumis. Glorija iš tiesų paaugo per pusę galvos, tačiau vis dar nesiskiria su rusišku meškiuku, kurį tu jai atvežei. Tavo Merilas.“

Bet kuriai kitai istorijai to jau būtų per akis, tačiau ši – čia dar nesibaigia. Iš voko Petrovas ištraukė dar ir nuotrauką, kurioje išvydo save, apglėbusį per pečius visiškai nepažįstamą vyriškį. Žvilgtelėjęs į datą, užrašytą ant nuotraukos, visai nustėro. Juk būtent 1938 metų spalio 9 dieną jis pateko ligoninėn apsirgęs sunkia plaučių uždegimo forma ir gydytojai tris dienas kovėsi dėl jo gyvybės.

Bet kuriai kitai istorijai to jau būtų net per daug, tačiau ši – čia dar nesibaigia. Petrovas parašė Vizliui dar sykį, tačiau atsakymo nesulaukė. Po to Europoje prasidėjo karas, rašytojas išvyko į frontą korespondentu. 1942 metais lėktuvą, kuriuo Petrovas skrido Maskvon, vokiečiai numušė. Tą pačią dieną, kai šeima sužinojo apie jo mirtį, Petrovo adresu atkeliavo ir laiškas iš Naujosios Zelandijos. Laiške Vizlis rašė:

„Atsimeni, Jevgenijau, po maudynių ežere tu man pasakei, kad tau nelemta paskęsti, nes žūsi aviakatastrofoje. Prašau tavęs – skraidyk kiek įmanoma mažiau!“

Ar yra visoje šioje istorijoje bent krislas tiesos – palieku spėti jums. Beje, ji sulaukė ekranizacijos. Trumpo metražo amerikiečių filme „Vokas“ („Envelope“, 2012) Jevgenijų Petrovą suvaidino „Kortų namelio“ žvaigždė Kevinas Speisis (Kevin Spacey).


Rimti rimtų vyrų kaklaraiščiai

Vyrų kankinimui kaklaraiščiais žmonija išrado ne vieną būdą. Yra paprastasis mazgas, yra ketvirtinis, Vindsoro, Eldridžo ir dar gyvas velnias kitų. Aš gi šiandien jums papasakosiu, kaip rišamas Šermano kaklaraištis.

Daroma taip – imame geležinkelio bėgį, dedame jį ant laužo. Dedame taip, kad ugnyje atsidurtų vidurinė bėgio dalis. Kai metalas įkaista iki raudonumo, čiumpame bėgį už galų. Vieną galą į ką nors įremiame, už kito keliese įsirėžę lenkiame bėgi aplink ką nors – geriausia, aplink kokį nors tvirtesnį medį. Gerai ąžuolas arba guoba, bet iš esmės, mazgo grožiui tai įtakos neturi. Štai jums ir Šermano kaklaraištis.

sherman01

Rišam Šermano kaklaraištį

JAV pilietinio karo metu šiauriečių generolas Viljamas Tekumsė Šermanas (William Tecumseh Sherman), naudodamas „išdegintos žemės“ taktiką, įsakė taip pat ir gadinti pietiečių geležinkelio linijas.  Ne taip kvaila, žinant, jog konfederatų geležies ištekliai buvo labai riboti, tad atstatyti suniokotus bėgius jiems buvo sudėtinga. Atlantos kompanijos metu Šermanas paskelbė atitinkamą įsakymą. Ir jau po trijų dienų iš visų, vedančių į Atlantą, buvo likusi tik viena veikianti geležinkelio linija.

sherman02


Šarvuoti monstrai

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1941 metų rugpjūtį jungtinės vokiečių-rumunų pajėgos apsupo Odesą iš sausumos pusės. Miesto gynėjams velniškai stigo sunkiosios technikos. Ir čia kranus gaminusios gamyklos vyr. inžinieriui Romanovui šovė geniali mintis. Jis pasiūlė nei daug, nei mažai – patiems pasigaminti tankus iš to, ką turėjo, taip sakant, po ranka.

Gavęs tris СТЗ-НАТИ traktorius (beje, karo pradžioje būtent ant šių traktorių šasi buvo tvirtinamos garsiosios „Katiušos“) Romanovas su savo grupe ėmėsi darbo. Traktorių kabinos buvo nurėžtos velniop, korpusas dengtas šarvu. Tiesa, šarvinio plieno taip pat trūko, tad pasinaudota „kombinuoto šarvo“ technologija – šarvas gamintas iš sudvejinto plieno lakšto, tarpą užpildant lentomis. Bokštelių detales gamino tramvajų gamykla, žodžiu,prisidėjo, kas kuo galėjo.

Pirmuosius du erzac-tankus apginklavo 37 mm pabūklais, nuimtais nuo nebepataisomų T-26 tankų. Tačiau tas sprendimas nepasiteisino – svorio centras buvo per aukštai, naujieji tankai lygiu kaip veidrodis paviršiumi gal ir galėjo važiuot, tačiau menkiausias grumstelis patekęs po vikšrais galėjo tokį monstrą apverst. Tad dažniausiai šie tankai buvo ginkluojami dviem 7,62 mm kulkosvaidžiais.

1941 metų rugsėjo 20 naktį dvidešimt tokių tankų (dalis jų netgi buvo neginkluoti – turėjo tik pabūklų muliažus) be jokio artilerijos palaikymo, įjungę žibintus ir kaukiančias sirenas pajudėjo link rumunų tranšėjų. Prie viso to prisidėjo dar ir baisingas tarškesys – savadarbiai šarvai barškėjo garsiau už bet kokį griaustinį. Išsigandę neregėto vaizdo, rumunai dėjo į kojas.

NI_1

НИ-1

Po šio mūšio tokius tankus pakrikštijo НИ-1 („На испуг“ – rusiškai maždaug „Pagąsdinimui“). Vėliau šie tankai dalyvavo dar keliuose mūšiuose, kuriuose teko ne tik gąsdinti, bet ir kautis. Kad ir kokie juokingi ar beverčiai jie mums atrodytų, tačiau stokojusiems rimtos sunkiosios technikos Odesos miesto gynėjams jie vis dėlto buvo nemenka paspirtis.

Tiesa, išradėjo laurų ponui Romanovui kabint nereikėtų. Dar pilietinio karo Ispanijoje metu plačiai buvo naudojamos savadarbės šarvuotos transporto priemonės, pagamintos patobulinus autobusus, sunkvežimius, ar net lengvuosius automobilius. Tokius stebuklus ispanai vadino los tiznaos. Neiškenčiau, nepasidalinęs kelių tiznaos vaizdeliais.

tiznao_01

tiznao_02

tiznao_03


Ne ginklais, tai auksu

Nuo 1309 iki 1457 metų Marienburgo pilis (beje, didžiausia pasaulyje plytinė viduramžių pilis) buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija. Joje 1361 m. buvo įkalintas nelaisvėn patekęs Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Iškart po Žalgirio mūšio jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė buvo apgulusi pilį, tačiau po kelių savaičių Vytautas su Jogaila nusprendė atsitraukti taip ir nesurengę šturmo.

Malbork-castle
Visgi lenkus ši pilis masino. 1456 metais jie surengė ilgalaikę pilies apgultį. Kryžeiviams būtų buvę tikrai riesta, jei ne samdiniai iš Bohemijos. Šie kovėsi narsiai ir, nors Marienburgo miestas ir buvo sugriautas, tačiau pilies lenkai taip ir neužėmė. Priešui atsitraukus, atėjo metas ordino magistrui atsiskaityti su samdiniais. Deja, lėšų tam ordinas neturėjo. Samdinių ir ordino sutarties garantu buvo… pati pilis, kurią ir teko atiduoti samdiniams. Na, o šie, ilgai nelaukę, perpardavė ją Kazimierui Jogailaičiui, kuris 1457 metų birželio 7 dieną iškilmingai įžengė į pilį, kurios nesugebėjo užkariauti, užtat įstengė nusipirkti.