Didysis kombinatorius

„Apie pusę dvyliktos iš Šiaurės vakarų, nuo Čmarovkos kaimo, į Stargorodą įėjo jaunas, kokių dvidešimt aštuonerių metų vyras. Paskui jį sekė beglobis vaikas.

– Dėde! – linksmai šaukė jis, – duok dešimt kapeikų!

Jaunas vyras išsiėmė iš kišenės šiltą obuolį ir padavė vaikui, bet šis nesitraukė. Tuomet nepažįstamasis sustojo, su ironija pažvelgė į vaiką ir tyliai tarė:

– Gal tu norėtum gauti raktą nuo buto, kuriame yra pinigų?“

Neabejoju, kad atpažinote eilutes, kurios pirmą kartą mus supažindino su turkų valdinio sūnumi Ostapu Suleimanu Berta Marija Bender Bėjumi. Didysis kombinatorius nebuvo visiškas Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo fantazijos kūdikis. „12 kėdžių“ personažas turėjo prototipą, apie kurį čia ir papasakosiu.

Osipas Šoras gimė pirklio ir bankininko dukters šeimoje, Nikopolyje. Vėliau šeima persikėlė Odeson, kur Osipas ir užaugo.

Osip_Shor

Osipas Šoras

Savo neįtikėtinus aferisto gabumus pademonstravo jau jaunystėje. Sykį viename kaimo keliuke jis pagavo visiškai pliką vištą. Velniai žino, ar ją kas gyvą nupešė, ar kokios keistos ligos buvo užpulta, bet Osipui ji pakišo genialią idėją. Netrukus Odesos laikraščiai rašė apie stebuklingą selekcininkų pasiekimą – vištą be plunksnų, kurios nereikia pešti. Firma „Ideali višta“ siūlė sudaryti kontraktus tokių paukščių tiekimui. Stambiausi paukštienos tiekėjai pasirašė sutartis, įmokėjo avansą ir… nesulaukė pažadėtų paukščių. Kambarėlyje, kurį nuomavosi „Ideali višta“ rado tik tą vieną pliką vištą, ant kurios kaklo kabojo raštelis „Odesos selekcininkai išvedė dar vieną rūšį – vištą be galvos ir kaulų“.

Pažįstamam rabinui Beršteinui Osipas padėjo rinkti lėšas sinagogos remontui, pardavinėdamas vietas rojuje! Ant sinagogos sienos netgi kabėjo rojaus schema su sužymėtomis laisvomis vietomis, o šalia – kainynas. Kiekvienas galėjo išsirinkti sau vietą pagal skonį ir kišenės galimybes. Sakoma, kad Beršteinas už surinktus pinigus restauravo ne tik sinagogą, bet ir savo namą.

Baigęs gimnaziją, Šoras įstojo į Novorosijsko universitetą, tačiau mokslus netrukus metė. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Osipas tapo kortuotoju. „Rankų miklumas ir jokios apgaulės“ padėdavo jam aplošti netgi profesionalius sukčius.

Osipas turėjo svajonę – troško iškeliauti Brazilijon arba Argentinon. Jis netgi ėmė rengtis atitinkamai – šviesūs rūbai, balta kapitono kepurėlė ir, žinoma, šalikas.

1916 metais Osipas gavo šaukimą į kariuomenę, tačiau pateikęs suklastotus dokumentus, liudijančius, jog jis yra turkų valdinio sūnus, nuo armijos išsisuko.

1918 metais nusprendė grįžti Odeson. Kelias iš Sankt-Peterburgo buvo tolimas, kišenėse švilpavo vėjai, šalyje buvo visiška suirutė. Tad kelionėje Osipas vertėsi, kaip išmanė. Apsimetęs šachmatų didmeistriu, provincijos miestelyje surengė simultaną, įsidarbino dailininku garlaivyje, šaltą žiemą praleido šilumoje, vedęs apkūnią našlę, nuo kurios sulig pirmais pavasario spinduliais paspruko.

Odesoje Osipas tapo kriminalinės tarnybos inspektoriumi, persekiojo garsiojo Miškos Japončiko gaują. Banditams nejautė jokio gailesčio. Šie, keršydami, nužudė jo brolį Nataną. Manoma, kad iš tikrųjų tai buvo nepasisekęs pasikėsinimas prieš Osipą – banditai tiesiog supainiojo brolius.

Po Natano mirties Osipas pasitraukė iš kriminalinės tarnybos, išvyko į Maskvą. 1934 metais galų gale surimtėjo, įsidarbino pirmojoje šalyje traktorių gamykloje Čeliabinske. Gamyklai vadovavo taip pat išeivis iš Odesos, Iljičiovas, su kuriuo Osipas gan greit susidraugavo. Kai 1937 metais enkavedistai atvyko suimti Iljičiovo, Šoras įsivėlė su jais į muštynes. Už tai ir buvo apdovanotas penkeriais metais lagerio.

Prasidėjus karui, Osipas, kaip ir daugelis kalinių, pasiprašė frontan, turėdamas viltį pabėgti. Tai jam pavyko, o štai prasibrauti į apgultą Leningradą, kuriame buvo likus jo motina ir sesuo, nesisekė. Šoras apsigyveno Maskvoje, pas savo bičiulį, rašytoją Jurijų Olešą. Tik po karo jis sužinojo, kad motina mirė badaujančiame Leningrade, o sesuo buvo evakuota į Taškentą.

Penkiolika metų Osipas dirbo traukinio Maskva-Taškentas palydovu, vėliau dėl invalidumo išėjo pensijon. Mirė 1978 metų lapkričio 6 dieną.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: