Monthly Archives: birželio 2016

Gal kam Eifelio bokšto? Nebrangiai

Viktoras Liustigas (Victor Lustig) gimė Hostinės miestelyje (dabartinės Čekijos teritorijoje).Išsilavinęs, laisvai kalbėjo bent penkiomis kalbomis, tačiau nuo jaunystės buvo velnių priėdęs. Devyniolikos metų įsivėlė į rimtas muštynes dėl merginos – tą faktą visą likusį gyvenimą jam primins randas po kairiąja akimi. Už įvairius smulkius nusikaltimus pasėdėjo cypėje. Ko gera, ten ir nusprendė, jog smulkūs nusikaltimai – ne jo profilis. Viktoras buvo iš tų, kurie savo gyvenimo credo galėjo pasirinkti frazę „jeigu vogt, tai milijoną, jei mylėt, tai karalienę“. Karalienės, tiesa, nemylėjo, o štai dėl kito punkto bent jau stengėsi.

Victor_Lustig

Victo Lustig

Iki Pirmojo pasaulio karo vertėsi azartiniais lošimais transatlantiniuose laineriuose, kursavusiuose tarp Prancūzijos ir Niujorko. Aiškiai turėjo ir miklias rankas ir aštrų protą. Be to, turėjo dar ir šalutinį versliuką – pardavinėjo pinigų spausdinimo aparatėlį. Pirkėjai, žinia, ne kvailiai, iškart čiumpa jautį už ragų – girdi, kam tau pinigai, jei turi tokį aparatą. Bet ir Viktoras ne pėsčias: pinigų reikia greit, o aparatas turi vieną trūkumą – vieną 100 dolerių vertės banknotą spausdina 6 valandas. Pirkėjas, bijodamas apgavystės, sulaukia pirmojo atspausdinto banknoto, pauosto, paglamžo ir sumoka „išradėjui“ 30 000 dolerių (galimas dalykas, Liustigas kartais ir nuolaidą taikė). Aparačiukas viltis pateisina – dirba išsijuosęs, spausdina turtus. Deja, po 12 valandų pirkėjas lieka su dar dviem 100 dolerių „atspausdintais“ banknotais ir nebeveikiančiu aparatu. Na, kaip nebeveikiančiu – jei jį užtaisytum vėl trimis banknotais, jis dar 18 valandų dirbtų ir grąžintų tas pačias šimtines. Pretenzijas reikšt, kaip suprantat, būna jau per vėlu – Viktoro pėdos seniai ataušusios.

Al_Capone_in_1930

Al Capone

Amerikoje jau „grafas“ Viktoras Liustigas įkalbėjo Alą Kaponę (Al Capone) investuoti 50 000 dolerių į „garantuotą reikalą“. Palaikė tuos pinigus kelis mėnesius banke, tuomet grąžino juos garsiajam gangsteriui, paaiškinęs, kad biznis žlugo, tad jam teko išparduoti visą savo turtą, jog galėtų surinkti bent tą sumą, kurią gavo iš Kaponės. Sužavėtas tokio garbingo poelgio, gangsteris kaip mat iš grąžintos sumos atskaičiavo penkis tūkstančius dolerių ir įkalbėjo Viktorą juos priimti.

1925 metais Viktoras jau Paryžiuje. Čia sukvietęs šešis verslininkus į slaptą pasitarimą Liustigas prisistatė aukštu pašto ir telegrafo ministerijos valdininku ir prisaikdinęs visus tylėti apie tai, ką išgirs, atskleidė jiems paslaptį – šaliai per brangu išlaikyti Eifelio bokštą, kurį vien perdažyti žinot, kiek dažų reikia? Todėl priimtas sprendimas parduoti jį metalo laužui. Kad nekiltų bereikalingo šurmulio iki sandorio pradžios reikia laikyti visą tai paslaptyje. O jis, Viktoras, įpareigotas išrinkti verslininką, su kuriuo vyriausybė ir sudarys pirkimo-pardavimo sutartį. Apie tai, kad laimingąjį verslininką (tiksliau auką) Liustigas jau seniai nusižiūrėjęs, apdairiai nutylėjo.

eifelis

Paryžius, 1925

Auka buvo vardu Andrė Puasonas (Andre Poisson), kuris seniai svajojo patekti į stambiausių Paryžiaus verslininkų ratą, o Eifelio bokšto įsigijimas tai, žinoma, paspartintų. Tiesa, jo svajones kiek drumstė žmona, amžinai bambanti ir užduodanti nesmagius klausimus – kodėl viskas taip įslaptinta? Kodėl pasirinktas būtent Puasonas, tikrai ne pati tinkamiausia kandidatūra? Viktoras atsiduso ir prisipažino – valdininko alga nedidukė, todėl jis (pridūrė mikčiodamas ir rausdamas) tikėjosi, kad Puasonas jam na… atsilygins. Čia verslininkas lengviau atsiduso – kyšio reikalaujantys valdininkai jam jokia naujiena. Žinoma, jis skolingas neliks. Vyrai sukirto rankomis ir po kelių valandų Viktoras jau dundėjo traukiniu į Vieną, glostydamas ant kelių laikomą lagaminą, kuriame be pinigų už Eifelio bokštą buvo dar ir atskiras banknotų pluoštelis – laimingo Puasono „padėka“.

Keisčiausia, kad afera praėjo be pasekmių – Puasonui buvo pernelyg gėda kreiptis į policiją. Tad po mėnesio Liustigas grįžo Paryžiun, sukvietė kitus šešis verslininkus ir pakartojo pasiūlymą. Deja, šįsyk vienas iš šešeto jį įskundė. Viktorui teko sprukti.

Grįžęs Amerikon jis susirado graverį Tomą Šo (Tom Shaw), kuris pagamino Liustigui plokšteles netikrų pinigų spausdinimui. Penkerius metus Viktoras sėkmingai vertėsi pinigų padirbinėjimu, kol galiausiai 1935 metais įkliuvo.

Likus dienai iki teismo, Viktoras sugebėjo pabėgti iš kalėjimo. Tačiau laisve džiaugėsi nepilną mėnesį. Po 27 dienų buvo vėl sučiuptas Pitsburge, nuteistas 20 metų kalėjimo ir išsiųstas į garsiąją Alkatraso salą. Čia, Alkatrase , 1947 metais ir mirė nuo pneumonijos.


Diena, kai jie išjungė Niagarą

Lašas po lašo ir akmenį pratašo.  O ką jau bekalbėt, kai tų lašų – daug. Ne milijonas, ne du, ne šimtai milijonų, o… Nežinau kiek, bet daug, tikrai tikrai.

Tad nepulkim stebėtis kad uolos, nuo kurių žemyn sminga Niagaros vandenys, yra nuolat veikiamos korozijos. Krioklys po truputį nugriaužia savo kraštą ir taip juda link aukštupio. Lėtai, bet nenumaldomai. Specialistai sako, kad per paskutiniuosius 560 metų vidutinis krioklio poslinkis per metus – metras-pusantro.

Yra problema – reik spręsti. Todėl 1969 metų birželį JAV armijos inžinieriniai daliniai ėmė ir išjungė Niagarą. Kaip suprantat, čia nepakako spragtelt jungikliu, ar mostelėti burtų lazdele ir burbtelėti „Abrakadabra“. Teko pastatyti laikinas dambas ir nukreipti srovę kitur. Krioklys buvo išjungtas kelis mėnesius. Per tą laiką inžinieriai paremontavo tai,kas reikalinga ir tuomet didžiam turistų džiaugsmui įjungė Niagarą vėl. Jų triūsas neprapuolė veltui – dabar krioklys keliauja į aukštupį gerokai lėčiau – viso labo apie 30 cm per metus.

niagara_dry

“Išjungta” Niagara, 1969

Bet JAV kariškiai anaiptol nebuvo pirmieji, išjungę įžymiuosius krioklius. Mažų mažiausiai du kartus iki tol – 1848 ir 1912 metais – tą patį padarė… šaltis.

Niagara-Frozen

Užšalusi Niagara, 1912


Reklamos teisėmis

Nekuklu, bet ką daryt? Nesireklamuosi – negyvensi 🙂

 

Knygą internetu galima įsigyti čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/38-minuciu-karas-ir-kitos-istorijos-idomybes-/

 


Kalėdų paliaubos

Gavrila buvo anarchistas,
Erchercogą pašovė jis.
Nikiforas Liapis-Trubeckojus

Gavrilas Principas (Gavrilo Princip), anaiptol ne iš principo pašovė Francą Ferdinandą (Franz Ferdinand), o, anot jo paties, „siekdamas suvienyti visus jugoslavus“. Nepagalvojo tuomet, kad tuo savo šūviu pagadins Kalėdas nemenkai daliai Europos. Jauni ir stiprūs vyrai sutiko šventę ne artimųjų rate, o šaltuose karo apkasuose. Popiežius Benediktas XV ragino kariaujančias puses paskelbti per Kalėdas paliaubas, tačiau armijų vadovybė netryško noru tai idėjai pritarti.

Kiek kitaip atrodė apkasuose tūnantiems eiliniams, kurie nepaisydami karininkų nepasitenkinimo, visgi suorganizavo keliuose fronto ruožuose paliaubas. Tik nereikia būti naiviems – tai nebuvo visuotinė taikos šventė: kol vienam fronto ruože priešai glėbesčiavosi, kitame ir toliau sėkmingai pliekė vieni į kitus.

Belgijoje, Ipro rajone 1914 metų gruodžio 24-ąją vokietukai ant savo apkasų krašto uždegė žvakutes ir netgi papuošė kelias eglutes. Netrukus užtraukė ir Kalėdines giesmes. Po kurio laiko savąsias giesmes anapus fronto linijos užtraukė ir britai. Po to priešininkai ėmė šūkalioti vieni kitiems, sveikindami su artėjančiomis Kalėdomis. Netrukus patys drąsiausi jau susitiko niekieno žemėje, sveikino vieni kitus, netgi dovanojo smulkias dovanėles: kas tabako, kas maisto, o kas neturėjo nieko – keitėsi bent jau sagomis. Vienas britas pasakojo netgi matęs, kaip jo pulko draugas kirpo vokietį, kuris kantriai tupėjo žirklėms čekšint per jo garbanas.

Christmas_Truce_1914

Niekieno žemėje paliaubų metu

O 1915 metų sausio 2 dieną Glasgow News netgi publikavo ištrauką iš seržanto Brajano (H. D. Bryan) dienoraščio, kur galima rasti tokias eilutes: „Po vakarienės mes nusiuntėme dviratininką surasti futbolo kamuolį, o kai jis grįžo sužaidėme su jais [vokiečiais] rungtynes,kurias lengvai laimėjom 4-1“. Nors neįsivaizduoju, kaip jie žaidė artilerijos išdraskytuose laukuose.

truce01

Bryano dienoraščio fragmentas

Karo smagračiai sukosi vis greičiau, pyktis ir neapykanta kaupėsi, tad vėlesni paliaubų bandymai žlugo, nors tokių ir būta. Štai, per 1915 metu Velykas vokiečiai bandė giedodami giesmes ir mojuodami balta vėliava prisiartinti prie britų pozicijų, tačiau buvo sustabdyti įspėjamaisiais šūviais.


Carte de visite

Sakoma, kad pirmosios vizitinės kortelės atsirado senovės Kinijoje dar trečiame antrame šimtmetyje prieš mūsų amžių. Kinų valdininkai privalėjo turėti raudono popieriaus kortelę su užrašytu vardu ir pareigomis. Europoje vizitinių kortelių mada užgimė Liudviko XIV laikais. Tuomet tarp didikų paplito mada apie savo vizitą pranešti kortele su užrašytu vardu (iš čia ir pavadinimas – vizitinė kortelė). Tos kortelės, žinia, buvo gaminamos rankiniu būdu, dailininkai jas stengėsi kuo įmantriau išpuošti. Tad, savaime suprantama, tik aukštuomenė galėjo sau leisti tokią prabangą.
vc_lincoln

vc_01

 

Kažkas turėjo susiprotėti, kad korteles galima ne tik rankelėmis paišyti, bet ir spausdinti. Ir susiprotėjo. Seniausia žinoma (1786 metų) spausdinta kortelė rasta Vokietijoje. Nors jau XIV-XVII  amžiuose Florencijoje ir Venecijoje, kur tuomet buvo itin išvystyta poligrafija, buvo populiarios graviruotos kortelės.

Iš pradžių vizitinėje buvo nurodomas tik vardas, vėliau atsirado titulas ar pareigos, adresas, herbas. Atsiradus fotografijai, tapo madinga kaip vizitinę kortelę naudoti nuotrauką, bet tai vėl buvo pasiturinčių mada – nuotraukos kainavo nepigiai.

vc_disderi

André-Adolphe-Eugène Disdéri

Ir štai tuomet 1854 metais Paryžiuje prancūzų fotografas Disderi (André-Adolphe-Eugène Disdéri) patentavo specialią kamerą su keturiais objektyvais, kuri galėjo daryti ant vieno lapo iškart aštuonias nedideles nuotraukas, pavadintas carte de visite. Išradimo paprastumo dėka toks lapas su aštuoniomis nuotraukomis kainavo dvigubai mažiau nei viena didelė paprastu aparatu padaroma nuotrauka. Disderi laukė neregėta sėkmė ir populiarumas. Cituojant vieną jo klientą „…jo studija – fotografijos šventovė. Vieta, unikali savo prabanga ir elegancija. Kiekvieną dieną jis parduoda portretų už tris-keturis tūkstančius frankų.“ Bet kaip liaudyje sakoma – lengvai atėjo, lengvai ir išėjo. Disderi uždirbdavo milijonus, tačiau išleisdavo ne ką mažiau. Jis manė, jog tas pinigų lietus niekada nesiliaus. Deja, deja.

Disderi tam tikra prasme tapo savo paties išradimo auka. Jo kameros principas buvo toks paprastas, jog buvo nesudėtinga jį nukopijuoti. Ką, žinoma, darė visi, kas tik galėjo. Carte de visite bumas kaip netikėtai prasidėjo, taip 1866 metais netikėtai ir baigėsi. O ir kaina nukrito žemiau grindjuostės. Disderi pasimirė skurde, 1889 metais Paryžiaus ligoninėje, kurios pacientai buvo elgetos, girtuokliai ir ligotos psichikos žmonės.

vc_disderi_

Nesukarpyta carte de visite

vc_Queen_Victoria

Karalienės Viktorijos carte de visite

vc_wild_bill_hickok

Bilo Hikoko (“Wild Bill” Hickok) carte de visite


Meilė ir mirtis Tosingėje

Monteki! Kapuleti! Pažiūrėkit,
Kuo baigės jūsų prakeikti vaidai,
Kaip meilės rykšte nubaudė jus Dievas!
William Shakespeare

Elvira Medigan (Elvira Madigan) gimė ir augo cirke. Tėvas – danų akrobatas Frederikas Jensenas (Frederik Jensen), mama – cirko artistė Eleonora Olsen (Eleonore Olsen). Tiesa, tėvas pasimirė netrukus po mažosios Elviros gimimo. Ilgai negedėjusi mama susirado naują gyvenimo palydovą. Žinoma, vėl cirko pasaulio atstovą – amerikietį žokėjų Džoną Mediganą (John Madigan), taip pat auginusį mažametę dukterį.

1872 metais penkiametė Elvira debiutuoja savo patėvio numeryje kaip jojikė. Vėliau sykiu su Medigano dukterimi išgarsėjo kaip seserų Medigan duetas. Elvira buvo ne tik puiki raitelė, bet dar ir talentinga lyno akrobatė. Seserys Medigan ilgus metus žavėjo publiką savo pasirodymais,sėkmingai gastroliavo didžiosiose Europos sostinėse, o 1886 metais Danijos karalius Kristijonas IX netgi apdovanojo jas aukso kryžiumi.

1888 metais dvidešimt vienerių metų Elvirą cirko pasirodymo metu pamatė švedų aristokratas, karališkojo dragūnų korpuso karininkas Sikstenas Sparė (Sixten Sparre). Pamatė ir įsimylėjo. Elvirą ūsuotas gražuolis taip pat pakerėjo. Tiesa, jausmus teko slėpti, mat cirko artistė aristokratui, žinia, ne pora, nekalbant jau apie tą nedidelę smulkmeną, kad Sikstenas buvo vedęs ir turėjo porą vaikų.

madigan

Elvira Madigan ir Sixten Sparre

Galop pavargę nuo slapstymosi, įsimylėjėliai pasiryžo drąsiam žingsniui. 1889-aisiais jiedu metė viską (Sikstenui tai reiškė dar ir dezertyravimą iš armijos) ir pabėgo į pasaulio kraštą. Tiesa, šiuo atveju tas pasaulio kraštas buvo ne taip jau toli – nedideliame Danijos miestelyje Svendborge. Čia visiems prisistatė kaip jaunavedžių pora, atvykusi medaus mėnesio. Nuolatinis laikymasis už rankų, švelnūs vienas kitam skirti žvilgsniai tą versiją tarsi ir patvirtino. Tačiau net pasaulio pakrašty žmonės ne visiški kvaileliai. Netrukus jie atkreipė dėmesį, jog vestuvinis žiedas puošia tik vyriškio rankas, o jaunoji nuotaka įtartinai panaši į neseniai mįslingai prapuolusią cirko artistę. Porelei teko sprukti į pasaulio krašto kraštą.

1889 liepos 18 dieną mažoje Tosingės salelėje mūsų porelė susiruošia į pikniką, iš kurio niekada nebegrįš. Nežinia, ar tai buvo iš anksto priimtas sprendimas, ar spontaniškas poelgis, tačiau miško pievelėje Sikstenas iš pradžių nušauna Elvirą, o tuomet nusižudo ir pats. Tokia štai šiaurietiška Romeo Ir Džiuljetos istorijos versija.

Beje, iki šiol besituokiantys Tosingėje po jungtuvių būtinai atneša gėlių ant Elviros ir Siksteno kapo.


Vienaakis išvaduotojas

Kanados prancūzas Leo Mažoras (Leo Major) – vienas iš tų žmonių, apie kuriuos skaitai ir stebiesi, kaip čia Holivudas dar nesuleido savo nagų į jo gyvenimo istoriją. Kita vertus, ekranizuok visa tai – ir būrys kritikų iš visų pakampių šūkaus: „Pasakos vaikams! Gyvenime taip nebūna!“

Būna, ponai, būna.

1940-ieji. Devyniolikmetis Leo stoja į armijos gretas. Tačiau savo progos pakariaut jam teks laukti dar ilgai. Užtat kai jau sulauks… Prabėgo ketveri metai ir štai, išsilaipinimo Normandijoje operacijos metu, Leo vienas pats (įsidėmėkite tuos žodžius – vienas pats, juos pavartosiu dar ne sykį) užgrobė vokiečių šarvuotį Sd.Kfz. 251. Negana to, dar taip sėkmingai susiklosto, kad būtent tame šarvuotyje buvo vokiečių ryšio įranga bei slapti kodai.

Sd.Kfz. 251

Sd.Kfz. 251

Po kelių dienų susidūręs su nacistų patruliais, Leo suskubo nužudyti keturis priešus, deja vienas iš jų dar spėjo švystelėti fosforinę granatą. Šis sprogimas neliko be pasekmių – Mažoras praktiškai apako viena akimi. Pasitraukti iš armijos jis atsisakė, pareiškęs, kad „liko kaip tik ta akis, kuria jisai taikosi į priešą“.

Leo-Major-2

Leo Major

Šeldės mūšio metu Leo vienas pats (!) paėmė nelaisvėn 93 (!) priešininkus. Net jeigu liudininkai, it kokie viduramžių kronininkai, viską daugina iš dešimties – vis vien įspūdinga. Leo pavyko sučiupti vokiečių karininką, kuris nebaisiai norėjo mirti už fiurerį, tad įsakė savo kariams mesti ginklus. Taip, įrėmęs ginklo vamzdį karininkui į nugarą, Leo visą būrį vokiečių nusivarė link saviškių užimtų pozicijų. Pakeliui į juos dar puolė šaudyti netoliese įsitvirtinęs SS būrys, palaikęs visą tą procesiją priešininkais. Keli vokiečiai krito nuo saviškių kulkų, kitus Leo sėkmingai pristatė sąjungininkams. Už šitą žygį jam buvo pažadėtas medalis, kurio pats Leo ir atsisakė, teigdamas, jog generolas Montgomeris (Bernard Montgomery) yra pernelyg nekompetentingas, kad galėtų nuspręsti, kas vertas medalio, o kas ne.

Tačiau,kaip sakoma, apdovanojimas didvyrį susirado. Ne už tą, tai už kitką.

1945 metų balandį sąjungininkai priartėjo prie Zvolės miesto Nyderlanduose. Mieste buvo įsitvirtinę nacistai. Du kanadiečių pulko savanoriai pasišovė eiti žvalgybon. Kapralas Arsenu (Willie Arseneault) ir, žinoma, mūsų Leo. Deja, nepastebėtiems prasmukti miestan nepavyko – susidūrimas su vokiečių patruliu kapralui kainavo gyvybę. Leo spėjo pašauti du vokiečius, o išlikę gyvi automobiliu nudūmė miestan.

Kas kitas gal būtų grįžęs ir pranešęs apie nepavykusį bandymą, bet ne Leo. Avantiūrizmo liepsna svilinte svilino jo subinę. Prisidengęs nakties tamsa jis vis dėlto prasmuko į Zvolę. Tuščioje gatvelėje pastebėjo vokiečių automobilį ir jame snaudžiantį vairuotoją. Nuginklavęs jį, Leo nusivedė belaisvį į barą, šalia kurio ir stovėjo automobilis. Tuščiame bare gėrimais mėgavosi karininkas, kurio lauke ir lūkuriavo vairuotojas. Po akimirkos buvo nuginkluotas ir karininkas. Čia paaiškėjo, jog abu vokiečiai laisvai bendrauja prancūzų kalba, mat buvo kilę iš Elzaso. Tuomet Leo jiems papasakojo, kad miestas apsuptas, o netrukus prasidės artilerijos apšaudymas ir ataka, po kurios Zvolėje akmens ant akmens neliks. Tada… atidavė karininkui pistoletą ir spruko iš baro, kol vokiečiai neatsitokėjo.

Likusią nakties dalį Leo praleido bėgiodamas Zvolės gatvėmis, šaudydamas į dangų iš automato ir vėl pasislėpdamas. Aptikęs pastatą, kuriame buvo įsikūrusi vokiečių vadovybė, padegė jį. Čia užsimezgusiame susišaudyme nukovė aštuonis vokiečius. Galų gale, patikėję, kad sąjungininkai jau atakuoja Zvolę, paryčiais nacistai iš miesto pasitraukė. Taip Leo Mažoras vienas pats išvadavo visą miestą nuo vokiečių.

Už šią akciją Leo buvo apdovanotas medaliu (Distinguished Conduct Medal). Šįsyk apdovanojimo jau nebeatsisakė.

Karas baigėsi, o toji liepsna, svilinusi Leo pakinklius ir neleidusi nustygti vietoje – negeso. Tad nieko keista, jog prabėgus kone dešimtmečiui jis jau – Korėjos karo sūkuryje. Čia irgi netruko pasižymėti. Kone tris paras, laukdamas atvykstančio pastiprinimo, su saujele karių laikė užėmęs aukštumą ir atsimušinėjo nuo žymiai skaitlingesnių kinų pajėgų. Už tai nusipelnė ir antrojo tokio pat medalio.

Kad ir kaip būtų keista, mirė ne priešo kulkos pakirstas, o savo lovoje, 2008-aisiais.

P.S. Beje, kanadiečio žygdarbiui atminti, Zvolėje yra gatvė, pavadinta Leo Mažoro vardu.


Velnio ir kepėjo matematika

Kad velnio tuzinas lygus trylikai, visi žinom. O ar žinojote, kad anglakalbiai kartais tą patį skaičių ir kepėjo tuzinu vadina? Devil’s dozen ir baker’s dozen. Na, trylika nuo seno daugelyje tautų – nelaimingas, prakeiktas skaičius. Tad velnio priplakimas čia kaip ir suprantamas. O štai kuo vargšai kepėjai nusikalto?

13Kepėjo tuzino ištakų reikia ieškoti viduramžių Anglijoje. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai, o žmonės iš esmės lieka tokie patys. Štai kad ir šių laikų prekeivių naudojamas triukas – pieną pilstyti po 0,9 litro. Kaip ir anksčiau, perki paką pieno, lyg ir viskas gerai, bet gauni jau mažiau. Nereik manyti, kad anų laikų prekeiviai buvo šventesni. Duonos kepaliukai irgi turėjo tendenciją mažėti, o kaina – nekito. Visuomenė, žinia, piktinosi, gal ne taip smarkiai, kaip mes dėl kalafiorų, bet vis tiek – pastebimai. Teko netgi karališkais įsakymais reguliuoti tą dalyką. Baudos buvo ne šiuolaikinės. Netgi sakytume visiškai nejuokingos – sukčiaujantis kepėjas galėjo netekti netgi savo kepyklos ir pats nuogas basas atsidurti gatvėje. O ką daryti, jei net sąžiningam kepėjui galėjo grėsti nemalonumai? Juk tais laikais, viską darant rankutėmis, ne taip jau paprasta buvo iškepti visus kepaliukus reikiamo svorio ir dydžio, o bausmės galėjai susilaukti netgi dėl keleto gramų. Taip jau susiklostė, kad turčiams savo produkciją kepėjai dažniausiai tiekdavo tuzinais, tad dėl visa ko apdairūs kepėjai prie kiekvieno tūzino pridėdavo papildomą kepaliuką. Taip ir atsirado kepėjo tuzinas – trylika kepaliukų duonos.

Žinoma, kepėjai irgi ne pėsti, nuostolius kompensuodavo ir kitais būdais. Nevengdavo, pavyzdžiui į miltus pridėt šiek tiek smėlio. Kokybė duonos, žinia, kentėjo, užtat svoris neabejotinai augo.

Viduramžiai liko kažkur toli toli praeityje, tačiau, pavyzdžiui, Amerikoje ir dabar dar kai kurie spurgų kepėjai parduodami spurgas tuzinais dėžutėse, deda į jas ne dvylika, o trylika spurgų.


Pametęs galvą

Vardas jo skambėjo kaip kokio būgnininko solo partijos finalinė fazė. Trys smūgiai per būgnus ir vienas per lėkštę. Na, ir vaizdo pilnumui – dvi būgnų lazdelės pabaigoje. Badu Bonsu II, akanų tautos, gyvenančios dabartinės Ganos pietuose ir Dramblio Kaulo Kranto pietryčiuose, vadas.

Badu_Bonsu_II

Badu Bonsu II, dar su galva ant pečių

1656 metais akanai ir olandai pasirašė vadinamąją Butre sutartį, įteisinančią olandų protektoratą Butre miestui ir artimiausiom teritorijoms. 1837 metais Badu Bonsu II vadovaujami akanai sukilo ir nužudė kelis olandų karininkus bei gubernatorių Henriką Tonebojerį (Hendrik Tonneboeijer). Jų galvomis Badu Bonsu II papuošė savo sostą. Atpildo ilgai laukti neteko. Olandai pasiuntė Afrikon baudžiamąją ekspediciją. Karą akanai pralaimėjo, Badu Bonsu II pateko nelaisvėn ir buvo pakartas. Olandų chirurgas po mirties nupjovė jo galvą ir išsiuntė ją į Nyderlandus. Ten jos pėdsakas netrukus ir pranyko.

Šią istoriją perskaitė olandų rašytojas Arturas Japinas (Arthur Japin), rinkdamas medžiagą savo knygai apie du ašančių princus –„De zwarte met het witte hart“, 1997 . Susidomėjęs jis ir atkapstė formalino stiklainį su užkonservuota afrikiečių vado galva Leideno universiteto Medicinos centro saugyklose. 2009 metais, prabėgus kone dviem šimtmečiams, Badu Bonsu II galva grįžo ten, kur jai ir dera būti. Ne ant pečių, žinoma, o Afrikon.