Vienaakis išvaduotojas

Kanados prancūzas Leo Mažoras (Leo Major) – vienas iš tų žmonių, apie kuriuos skaitai ir stebiesi, kaip čia Holivudas dar nesuleido savo nagų į jo gyvenimo istoriją. Kita vertus, ekranizuok visa tai – ir būrys kritikų iš visų pakampių šūkaus: „Pasakos vaikams! Gyvenime taip nebūna!“

Būna, ponai, būna.

1940-ieji. Devyniolikmetis Leo stoja į armijos gretas. Tačiau savo progos pakariaut jam teks laukti dar ilgai. Užtat kai jau sulauks… Prabėgo ketveri metai ir štai, išsilaipinimo Normandijoje operacijos metu, Leo vienas pats (įsidėmėkite tuos žodžius – vienas pats, juos pavartosiu dar ne sykį) užgrobė vokiečių šarvuotį Sd.Kfz. 251. Negana to, dar taip sėkmingai susiklosto, kad būtent tame šarvuotyje buvo vokiečių ryšio įranga bei slapti kodai.

Sd.Kfz. 251

Po kelių dienų susidūręs su nacistų patruliais, Leo suskubo nužudyti keturis priešus, deja vienas iš jų dar spėjo švystelėti fosforinę granatą. Šis sprogimas neliko be pasekmių – Mažoras praktiškai apako viena akimi. Pasitraukti iš armijos jis atsisakė, pareiškęs, kad „liko kaip tik ta akis, kuria jisai taikosi į priešą“.

Leo Major

Šeldės mūšio metu Leo vienas pats (!) paėmė nelaisvėn 93 (!) priešininkus. Net jeigu liudininkai, it kokie viduramžių kronininkai, viską daugina iš dešimties – vis vien įspūdinga. Leo pavyko sučiupti vokiečių karininką, kuris nebaisiai norėjo mirti už fiurerį, tad įsakė savo kariams mesti ginklus. Taip, įrėmęs ginklo vamzdį karininkui į nugarą, Leo visą būrį vokiečių nusivarė link saviškių užimtų pozicijų. Pakeliui į juos dar puolė šaudyti netoliese įsitvirtinęs SS būrys, palaikęs visą tą procesiją priešininkais. Keli vokiečiai krito nuo saviškių kulkų, kitus Leo sėkmingai pristatė sąjungininkams. Už šitą žygį jam buvo pažadėtas medalis, kurio pats Leo ir atsisakė, teigdamas, jog generolas Montgomeris (Bernard Montgomery) yra pernelyg nekompetentingas, kad galėtų nuspręsti, kas vertas medalio, o kas ne.

Tačiau,kaip sakoma, apdovanojimas didvyrį susirado. Ne už tą, tai už kitką.

1945 metų balandį sąjungininkai priartėjo prie Zvolės miesto Nyderlanduose. Mieste buvo įsitvirtinę nacistai. Du kanadiečių pulko savanoriai pasišovė eiti žvalgybon. Kapralas Arsenu (Willie Arseneault) ir, žinoma, mūsų Leo. Deja, nepastebėtiems prasmukti miestan nepavyko – susidūrimas su vokiečių patruliu kapralui kainavo gyvybę. Leo spėjo pašauti du vokiečius, o išlikę gyvi automobiliu nudūmė miestan.

Kas kitas gal būtų grįžęs ir pranešęs apie nepavykusį bandymą, bet ne Leo. Avantiūrizmo liepsna svilinte svilino jo subinę. Prisidengęs nakties tamsa jis vis dėlto prasmuko į Zvolę. Tuščioje gatvelėje pastebėjo vokiečių automobilį ir jame snaudžiantį vairuotoją. Nuginklavęs jį, Leo nusivedė belaisvį į barą, šalia kurio ir stovėjo automobilis. Tuščiame bare gėrimais mėgavosi karininkas, kurio lauke ir lūkuriavo vairuotojas. Po akimirkos buvo nuginkluotas ir karininkas. Čia paaiškėjo, jog abu vokiečiai laisvai bendrauja prancūzų kalba, mat buvo kilę iš Elzaso. Tuomet Leo jiems papasakojo, kad miestas apsuptas, o netrukus prasidės artilerijos apšaudymas ir ataka, po kurios Zvolėje akmens ant akmens neliks. Tada… atidavė karininkui pistoletą ir spruko iš baro, kol vokiečiai neatsitokėjo.

Likusią nakties dalį Leo praleido bėgiodamas Zvolės gatvėmis, šaudydamas į dangų iš automato ir vėl pasislėpdamas. Aptikęs pastatą, kuriame buvo įsikūrusi vokiečių vadovybė, padegė jį. Čia užsimezgusiame susišaudyme nukovė aštuonis vokiečius. Galų gale, patikėję, kad sąjungininkai jau atakuoja Zvolę, paryčiais nacistai iš miesto pasitraukė. Taip Leo Mažoras vienas pats išvadavo visą miestą nuo vokiečių.

Už šią akciją Leo buvo apdovanotas medaliu (Distinguished Conduct Medal). Šįsyk apdovanojimo jau nebeatsisakė.

Karas baigėsi, o toji liepsna, svilinusi Leo pakinklius ir neleidusi nustygti vietoje – negeso. Tad nieko keista, jog prabėgus kone dešimtmečiui jis jau – Korėjos karo sūkuryje. Čia irgi netruko pasižymėti. Kone tris paras, laukdamas atvykstančio pastiprinimo, su saujele karių laikė užėmęs aukštumą ir atsimušinėjo nuo žymiai skaitlingesnių kinų pajėgų. Už tai nusipelnė ir antrojo tokio pat medalio.

Kad ir kaip būtų keista, mirė ne priešo kulkos pakirstas, o savo lovoje, 2008-aisiais.

P.S. Beje, kanadiečio žygdarbiui atminti, Zvolėje yra gatvė, pavadinta Leo Mažoro vardu.