5-4-3-2-1-0

Penki, keturi, trys, du, vienas, nulis – skaičiavo suomiai it skelbdami raketos startą. Na, startas buvo, raketos – ne. Taip šmaikščiai jie apžaidė 1932 metų balandžio 5-osios 10 val. ryto (suomiai datą rašo kiek kitaip, tad jiems gavosi 5.4.32 10 val.), kai visoje šalyje pagaliau buvo atidarytos pirmosios 48 valstybinės parduotuvės, prekiaujančios alkoholiu.

O prasidėjo viskas 1919 metų birželio 1-ąją, kai stikliuko mėgėjams suomių valdžia ėmė ir sušiko vasarą – paskelbė sausąjį įstatymą. Nuo šiol alkoholio monopolį įgavo valstybė, o bet koks skystis, kuriame yra daugiau nei niekingi du procentai etanolio galėjo būti naudojamas tik medicininiais, mokslo (nors vieną sykį mokslininkams pasisekė, ane?) ar techniniais tikslais. Bet koks draudimas gimdo pažeidėjus.  Ne išimtis ir suomių sausasis įstatymas. Išaugo kontrabandos mastai, naminukė imta varyti irgi iki šiol neregėtais kiekiais. Konfiskuoto alkoholio kiekis kiekvienais metais augo, kol galų gale 1930-aisiais pasiekė visą milijoną litrų!

Pamenate filmą „Once upon a time in America“? O sceną su per bortą išmetamu alkoholiu? Kone toks pats scenarijus rutuliojosi ir Suomijos pakrantėse. Didžiausia kontrabandinio spirito dalis atkeliaudavo laivais iš Lenkijos, Pabaltijo šalių bei Vokietijos. Skrodžia sau bangas tamsią naktį laivelis, o iš paskos, trosu prikabinta, velkasi specialios konstrukcijos „spiritinė torpeda“. Vos tik iškilo menkiausias pavojus, trosas atkabinamas, „torpeda“ neria dugnan, mat visa priekinė jos dalis užpildyta druska.  Tereikia sugrįžti į tą vietą kiek vėliau, kai druska jau ištirps, ir „torpeda“ vėl iškils į vandens paviršių.

Kontrabandininkai per metus į Suomiją įveždavo iki 6 milijonų litrų spirito. Žinodamas „teisingą frazę“ bet kuriame Helsinkio restorane galėjai gauti „pastiprintos“ kavos arba arbatos.

Nuo 1922 metų net 80 procentų visų nusikaltimų Suomijoje buvo susiję su spirito kontrabanda. Teisėsaugininkams kovoti su ta hidra truko ir jėgų ir lėšų. O naujųjų, 1932 metų išvakarėse referendume už sausojo įstatymo panaikinimą net 70 procentų rinkėjų pasisakė „už“.

Tad – penki, keturi, trys, du, vienas, nulis – į sveikatą!

Štai kaip atrodo ta tikroji laimė – kalvis Pirttimäki, kuris nusipirko pirmąjį degtinės butelį po sausojo įstatymo Suomijoje panaikinimo.

Trečiasis kosmonautas

1956-1960 metais pradėtas formuoti pirmasis SSSR kosmonautų būrys. Žinoma, tada dar niekas net savanoriams, dalyvaujantiems atrankoje, to nesakė. Tvirtino, neva atrinkinėja naujos technikos bandytojus. Na, kaip ir nemelavo, bet tiesos nesakė.

Iš begalinio kandidatų skaičiaus galiausiai apsistota ties šešiais. Tačiau beskubant bet kuria kaina aplenkti amerikiečius rimtas treniruotes pradėjo trys kandidatai – Jurijus Gagarinas, Germanas Titovas ir Grigorijus Neliubovas.

Grigorijus Neliubovas

„…dabar iki starto liko suskaičiuotos minutės. Tariu jums, mieli draugai, iki pasimatymo.“ Garsusis „pirmojo kosmonauto kreipimasis“ buvo įrašytas likus mėnesiui iki starto. Įrašytas trim variantais. Mat, kuris būtent iš trejeto taps pirmuoju, nežinojo nė patys kandidatai. Tvirtinama, kad tinkamiausias buvo Neliubovas. Bet toks jis buvo iki tol, kol kandidatų bylos nebuvo duotos peržiūrėti tuometiniam sovietų sąjungos vadovui – Nikitai Chruščiovui. Ir čia Neliubovo laukė pirmasis likimo smūgis.

„Neliubovas? Argi tai tinkama pavardė pirmajam tarybiniam kosmonautui? Va, jeigu jis būtų Liubovas…“ – tarė Chruščiovas. 1961 metų balandžio 10 dieną oficialiai patvirtinta Jurijaus Gagarino kandidatūra. Tądien jiems trims išdavė pirmuosius kosmonauto pažymėjimus. Gagarinui – nr.1, Titovui – Nr. 2, Neliubovui teko pažymėjimas Nr. 3.

Nepaisant to, Neliubovas labai tikėjosi būti antruoju, tačiau rugpjūčio 6 dieną starto aikštelėn žengė Titovas.

Lapkričio mėnesiui buvo suplanuotas trečiasis skrydis. Jis turėjo trukti tris paras. „Trečias skrydis, tris paros, kosmonautas Nr. 3“, – taip, matyt, tylomis svajojo Neliubovas, tačiau tą skrydį atšaukė. Vietoje jo suplanavo internacionalinį skrydį, tad 1962 metų rugpjūčio 11 dieną su „Vostok 3“ į kosmosą pakilo čiuvašas Andrianas Nikolajevas, o po dienos – su „Vostok 4“ – ukrainietis Pavelas Popovičius.

O 1963 metų kovo 27 dieną nutiko tai, kas visiems laikams užkirto Neliubovui kelią į kosmosą. Iki šiol iki galo neaišku, kaip buvo iš tiesų, mat pasakojama bent kelios versijos. Tačiau vienas faktas neabejotinas, karinis patrulis sulaikė tris iš „kosmonautų būrio“ – Anikejevą, Filatovą ir Neliubovą. Neva buvo išgėrę, neva trikdė viešąją tvarką. Vieni sako, kad to išgėrimo buvo viso labo po taurę šampano, kiti pasakoja, kad nė to nebuvo. Yra versija, kad Filatovas ir Anikejevas pasivaišino alumi ir juokais spręsdami, kuris stipresnis – lenkė ranką. Kryptelėjo neatsargiai ir bokalas nulėkė žemėn. Bufetininkė pakėlė triukšmą, atsitiktinai į kavinę užsukęs Neliubovas užstojo draugus…

Kaip ten bebūtų, sovietinis kosmonautas negalėjo būti susitepęs nė menkiausia dėmele. Tad visi trys buvo pašalinti iš kosmonautų būrio. Neliubovui, kuris visgi buvo vienas geriausių ir, gal būt, jo kaltė tame incidente iš tiesų buvo mažiausia, pasiūlyta išeitis – jam tereikėjo atsiprašyti karinių patrulių, su kuriais šis apsistumdė. Išdidus Neliubovas atsisakė.

Kairėje – pirmojo kosmaonautų būrio nuotrauka. Dešinėje – ta pati nuotrauka, “pakoreguota“ spaudai – Neliubovo joje nebeliko.

Sakoma, kad Koroliovas, kuris labai mėgo Neliubovą, pažadėjo jam, jog po kokių trejeto metelių pasistengs sugrąžinti jį į kosmonautų būrį. Tačiau 1966 metų sausį Koroliovas mirė. Kartu su juo mirė ir bet kokia Neliubovo viltis kada nors pakilti į kosmosą.

Pasakojama, kad Neliubovas sėsdavo į pirmą pasitaikiusį traukinį, rodydavo pakeleiviams savo kosmonauto pažymėjimą ir bendras nuotraukas su Gagarinu, Titovu, kitais kosmonautais. Ir, žinoma, jam tuoj pat įpildavo. O 1966 vasario 18 dieną Neliubovas žuvo po traukinio ratais. Artimieji buvo įsitikinę, kad jis pasitraukė iš gyvenimo savo noru, tačiau oficiali versija kita – nelaimingas atsitikimas.

Save