Prieš 100 metų…

Šimtmečio senumo atvirukai. Be komentarų, nes kam jie čia?

Ir dar vienas, kad neatrodytų viskas taip niūru.

5-4-3-2-1-0

Penki, keturi, trys, du, vienas, nulis – skaičiavo suomiai it skelbdami raketos startą. Na, startas buvo, raketos – ne. Taip šmaikščiai jie apžaidė 1932 metų balandžio 5-osios 10 val. ryto (suomiai datą rašo kiek kitaip, tad jiems gavosi 5.4.32 10 val.), kai visoje šalyje pagaliau buvo atidarytos pirmosios 48 valstybinės parduotuvės, prekiaujančios alkoholiu.

O prasidėjo viskas 1919 metų birželio 1-ąją, kai stikliuko mėgėjams suomių valdžia ėmė ir sušiko vasarą – paskelbė sausąjį įstatymą. Nuo šiol alkoholio monopolį įgavo valstybė, o bet koks skystis, kuriame yra daugiau nei niekingi du procentai etanolio galėjo būti naudojamas tik medicininiais, mokslo (nors vieną sykį mokslininkams pasisekė, ane?) ar techniniais tikslais. Bet koks draudimas gimdo pažeidėjus.  Ne išimtis ir suomių sausasis įstatymas. Išaugo kontrabandos mastai, naminukė imta varyti irgi iki šiol neregėtais kiekiais. Konfiskuoto alkoholio kiekis kiekvienais metais augo, kol galų gale 1930-aisiais pasiekė visą milijoną litrų!

Pamenate filmą „Once upon a time in America“? O sceną su per bortą išmetamu alkoholiu? Kone toks pats scenarijus rutuliojosi ir Suomijos pakrantėse. Didžiausia kontrabandinio spirito dalis atkeliaudavo laivais iš Lenkijos, Pabaltijo šalių bei Vokietijos. Skrodžia sau bangas tamsią naktį laivelis, o iš paskos, trosu prikabinta, velkasi specialios konstrukcijos „spiritinė torpeda“. Vos tik iškilo menkiausias pavojus, trosas atkabinamas, „torpeda“ neria dugnan, mat visa priekinė jos dalis užpildyta druska.  Tereikia sugrįžti į tą vietą kiek vėliau, kai druska jau ištirps, ir „torpeda“ vėl iškils į vandens paviršių.

Kontrabandininkai per metus į Suomiją įveždavo iki 6 milijonų litrų spirito. Žinodamas „teisingą frazę“ bet kuriame Helsinkio restorane galėjai gauti „pastiprintos“ kavos arba arbatos.

Nuo 1922 metų net 80 procentų visų nusikaltimų Suomijoje buvo susiję su spirito kontrabanda. Teisėsaugininkams kovoti su ta hidra truko ir jėgų ir lėšų. O naujųjų, 1932 metų išvakarėse referendume už sausojo įstatymo panaikinimą net 70 procentų rinkėjų pasisakė „už“.

Tad – penki, keturi, trys, du, vienas, nulis – į sveikatą!

Štai kaip atrodo ta tikroji laimė – kalvis Pirttimäki, kuris nusipirko pirmąjį degtinės butelį po sausojo įstatymo Suomijoje panaikinimo.

Trečiasis kosmonautas

1956-1960 metais pradėtas formuoti pirmasis SSSR kosmonautų būrys. Žinoma, tada dar niekas net savanoriams, dalyvaujantiems atrankoje, to nesakė. Tvirtino, neva atrinkinėja naujos technikos bandytojus. Na, kaip ir nemelavo, bet tiesos nesakė.

Iš begalinio kandidatų skaičiaus galiausiai apsistota ties šešiais. Tačiau beskubant bet kuria kaina aplenkti amerikiečius rimtas treniruotes pradėjo trys kandidatai – Jurijus Gagarinas, Germanas Titovas ir Grigorijus Neliubovas.

Grigorijus Neliubovas

„…dabar iki starto liko suskaičiuotos minutės. Tariu jums, mieli draugai, iki pasimatymo.“ Garsusis „pirmojo kosmonauto kreipimasis“ buvo įrašytas likus mėnesiui iki starto. Įrašytas trim variantais. Mat, kuris būtent iš trejeto taps pirmuoju, nežinojo nė patys kandidatai. Tvirtinama, kad tinkamiausias buvo Neliubovas. Bet toks jis buvo iki tol, kol kandidatų bylos nebuvo duotos peržiūrėti tuometiniam sovietų sąjungos vadovui – Nikitai Chruščiovui. Ir čia Neliubovo laukė pirmasis likimo smūgis.

„Neliubovas? Argi tai tinkama pavardė pirmajam tarybiniam kosmonautui? Va, jeigu jis būtų Liubovas…“ – tarė Chruščiovas. 1961 metų balandžio 10 dieną oficialiai patvirtinta Jurijaus Gagarino kandidatūra. Tądien jiems trims išdavė pirmuosius kosmonauto pažymėjimus. Gagarinui – nr.1, Titovui – Nr. 2, Neliubovui teko pažymėjimas Nr. 3.

Nepaisant to, Neliubovas labai tikėjosi būti antruoju, tačiau rugpjūčio 6 dieną starto aikštelėn žengė Titovas.

Lapkričio mėnesiui buvo suplanuotas trečiasis skrydis. Jis turėjo trukti tris paras. „Trečias skrydis, tris paros, kosmonautas Nr. 3“, – taip, matyt, tylomis svajojo Neliubovas, tačiau tą skrydį atšaukė. Vietoje jo suplanavo internacionalinį skrydį, tad 1962 metų rugpjūčio 11 dieną su „Vostok 3“ į kosmosą pakilo čiuvašas Andrianas Nikolajevas, o po dienos – su „Vostok 4“ – ukrainietis Pavelas Popovičius.

O 1963 metų kovo 27 dieną nutiko tai, kas visiems laikams užkirto Neliubovui kelią į kosmosą. Iki šiol iki galo neaišku, kaip buvo iš tiesų, mat pasakojama bent kelios versijos. Tačiau vienas faktas neabejotinas, karinis patrulis sulaikė tris iš „kosmonautų būrio“ – Anikejevą, Filatovą ir Neliubovą. Neva buvo išgėrę, neva trikdė viešąją tvarką. Vieni sako, kad to išgėrimo buvo viso labo po taurę šampano, kiti pasakoja, kad nė to nebuvo. Yra versija, kad Filatovas ir Anikejevas pasivaišino alumi ir juokais spręsdami, kuris stipresnis – lenkė ranką. Kryptelėjo neatsargiai ir bokalas nulėkė žemėn. Bufetininkė pakėlė triukšmą, atsitiktinai į kavinę užsukęs Neliubovas užstojo draugus…

Kaip ten bebūtų, sovietinis kosmonautas negalėjo būti susitepęs nė menkiausia dėmele. Tad visi trys buvo pašalinti iš kosmonautų būrio. Neliubovui, kuris visgi buvo vienas geriausių ir, gal būt, jo kaltė tame incidente iš tiesų buvo mažiausia, pasiūlyta išeitis – jam tereikėjo atsiprašyti karinių patrulių, su kuriais šis apsistumdė. Išdidus Neliubovas atsisakė.

Kairėje – pirmojo kosmaonautų būrio nuotrauka. Dešinėje – ta pati nuotrauka, “pakoreguota“ spaudai – Neliubovo joje nebeliko.

Sakoma, kad Koroliovas, kuris labai mėgo Neliubovą, pažadėjo jam, jog po kokių trejeto metelių pasistengs sugrąžinti jį į kosmonautų būrį. Tačiau 1966 metų sausį Koroliovas mirė. Kartu su juo mirė ir bet kokia Neliubovo viltis kada nors pakilti į kosmosą.

Pasakojama, kad Neliubovas sėsdavo į pirmą pasitaikiusį traukinį, rodydavo pakeleiviams savo kosmonauto pažymėjimą ir bendras nuotraukas su Gagarinu, Titovu, kitais kosmonautais. Ir, žinoma, jam tuoj pat įpildavo. O 1966 vasario 18 dieną Neliubovas žuvo po traukinio ratais. Artimieji buvo įsitikinę, kad jis pasitraukė iš gyvenimo savo noru, tačiau oficiali versija kita – nelaimingas atsitikimas.

Save

Jau rytoj

Tai pasimatom rytoj?

Rugpjūčio 18 dieną, 18:30 val.
Kauno tvirtovės VII fortas (Archyvo g. 61)
Knygos “38 minučių karas“ pristatymas.

Pirmas, bet ne nugalėtojas

Dorando Pietris (Dorando Pietri) gimė 1885 metais. Anksti pradėjo darbuotis kepykloje. 1904 metų rugsėjo mėnesį miestelyje, kuriame Dorando gyveno, įvyko nekasdienis įvykis – bėgimo varžybos, kuriose dalyvavao garsus to meto italų bėgikas Periklas Paljanis (Pericle Pagliani). Pagal gyvavusią tradiciją, bėgime sudalyvavo ir norintys vietos gyventojai. Neliko nuošaly ir Dorando, kuris atskubėjo prie starto linijos nė nenusivilkęs darbo rūbų. Visų nuostabai, jis aplenkė Paljanį.

Tai neliko nepastebėta ir jau po kelių dienų Dorando pirmąsyk sudalyvauja oficialiose varžybose. 3000 metrų distanciją jis įveikė antras. Dorando Pietris atkakliai treniravosi ir nugalėjo kvalifikaciniame bėgime, taip iškovodamas teisę startuoti olimpinių žaidynių maratone.

Deja, 1906 metais surengtose „neeilinėse“ olimpinėse žaidynėse sėkmė nuo jo nusigręžė. Įveikęs 24 kilometrus ir lenkdamas artimiausią konkurentą 5 minutėmis, jis buvo priverstas pasitraukti iš trasos, sutrikus skrandžiui.

1907 metais jis vėl Italijoje skynė pergalę po pergalės, tad niekas neabejojo, kad 1908 metų olimpiados maratonas taps jo žvaigždžių valanda. Bet kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievai juokiasi.

1908 metų liepos 24 dieną Londone tvyrojo neįprasta kaitra, tačiau maratono starto, žinoma, niekas dėl to nenukėlė. 14:33 pokštelėjo teisėjo pistoletas, paskelbdamas startą. Įveikęs 39 kilometrus Pietris išsiveržė į priekį ir užtikrintai pirmavo. Tačiau, kai finišas jau buvo ranka pasiekiamas, o Dorando Pietris įbėgo į stadioną, kuriame finišo laukė 75 000 žiūrovų, dėl šiluminio smūgio bėgikas visiškai prarado orientaciją ir nubėgo į kitą pusę. Teisėjai jį perspėjo apie klaidą, Pietris apsisuko, nubėgo dar kelis žingsnius ir nukrito. Teisėjai jį pakėlė ir Pietris tęsė bėgimą. Per paskutinius 200 metrų iki finišo jis krito dar 4 kartus ir kiekvieną sykį jį pakeldavo teisėjai. Pietriui visgi pavyko finišuoti.
Amerikiečiai, kurių bėgikas Džonis Heizas (Johnny Hayes) atbėgo antras, pateikė protestą, motyvuodami tuo, kad Pietris įveikė distanciją tik teisėjų padedamas. Tad italas buvo diskvalifikuotas, o auksas atiteko amerikiečiui.

Tačiau Pietrio pastangos ir atkaklumas neliko nepastebėti. Anglijos karaliaus Eduardo VII žmonos, karalienės Aleksandros Danės nurodymu buvo pagaminta tiksli taurės kopija (tik iš paauksuoto sidabro) ir įteikta italui apdovanojimo ceremonijos metu.

“Personažų šešėliai“ internetuose

Tie, kas turi vz.lt prenumeratą, straipsnį apie trijų B (Benderio, Blado ir Bondo) prototipus jau gali pasiskaityt ir internete.
Spaudžiam čion…

“Personažų šešėliuose“ arba truputis reklamos

„Baikose“ jau pasakojau apie Ostapo Berta Marijos Bender-bėjaus prototipą. O „Verslo klasėje“ ir apie jį, ir dar apie poros garsių literatūrinių personažų prototipus. Žurnalą dar galima įsigyti, o įsigijus – dar ne vėlu atsiversti 86 puslapį. O tada jau galima ir apie tuos prototipus pasiskaityti.

Save

Moteris kare

Ji gimė Lietuvoje 1943 metais. Į JAV kartu su tėvais atvyko po ketverių metų. 1967-ais jauna, nepatyrusi, dar nė vieno žodžio laikraščiui neparašiusi žurnalistė kreipėsi į žurnalo „Look“ redaktorių, prašydama išsiųsti ją į Vietnamą karo korespondente. Redaktorius ją pasiuntė, tiesa, ne į mūšio lauką, o kur toliau. Gal netikėjo ja, kaip žurnaliste, gal tiesiog pagailėjo – mat tik prieš kelias dienas Vietname žuvo kitas „Look“ korespondentas. Vyras.

Ji buvo ne iš tų, kas lengvai pasiduoda. Ji sudalyvavo TV viktorinoje „Password“, kurioje laimėjo 500 dolerių. Už tuos pinigus nusipirko lėktuvo bilietą į Saigoną.

Nepriklausoma korespondentė karą matė iš arti – nesislapstė štabe, o lydėjo karius mūšio lauke. Sakoma, kad kareiviai mielai bendravo su mergina, o štai karininkai jos nemėgo. „Kare ne vieta moteriai“, – burbėjo jie, tarsi kažkam išvis kare būtų vieta.

Jūratė Kazickas Vietname

1968 metų kovo 8 dieną būrį, kurį lydėjo korespondentė, apšaudė. Staiga pasigirdo švilpimas, kažkas šūktelėjo „Atlekia!“, o tuomet jau driokstelėjo. Sviedinys sprogo per 50 metrų nuo merginos. Užuot kritusi ant žemės, vos išgirdus švilpesį, ji bandė bėgti link bunkerio. Tai buvo klaida. Skeveldros pataikė į veidą, ranką, koją ir nugarą. Po mūšio merginą sraigtasparniu nugabeno į ligoninę.

Kariškiai nesugalvojo atsiųsti jai gėlių, o vienas pulkininkas netgi mestelėjo: „Gavo,ko ieškojo.“

Vėliau ji pabuvojo dar ne viename karštame pasaulio taške. Ir nuveikė nemažai gero. O 2012 Balžeko lietuvių kultūros muziejus visuomenės veikėją, filantropę, verslininkę ir žurnalistę Jūratę Kazickas išrinko Metų žmogumi.

Trijų dienų gauja

1941 metų vasario mėnesį ramias Echo ežero apylinkes Naujajame Džersyje staiga užplūdo nusikaltimų banga. Per tris dienas nuvaryta 14 automobilių (neišvengė to likimo netgi vienas gaisrininkų sunkvežimis ir policijos automobilis), įsilaužta į keletą parduotuvių, iš kurių grobti rūbai,konservai, cigaretės. Pavogti aštuoni šautuvai, penki medžiokliniai peiliai, durklas, kirvis bei apie 600 įvairių šovinių.

Policijai pavyko aptikti pėdsakus ir vasario 25 dieną jie apsupo vasarnamį, kuriame užsibarikadavusi tūnojo nežinia iš kur apsireiškusi gauja. Į pasiūlymą pasiduoti iš namo šūktelėjo: „Ateikit ir pasiimkit mus! Mes ne bailiai!“

Prasidėjo susišaudymas, prie vietos policininkų prisijungė pastiprinimas iš Niujorko. Šūviai poškėjo iš abiejų pusių – susišaudymas tęsėsi beveik keturias valandas. Galiausiai, panaudoję ašarines dujas, policininkai išrūkė nusikaltėlius iš jų slėptuvės. Kai tie pasirodė iškėlę aukštyn rankas, pareigūnų veidai ištįso – tai buvo du keturiolikmečiai berniūkščiai – Viljamas Hanteris (William Hunter) ir Emetas Džonsas (Emmett Jones). Kas jiedviem šovė galvon – neaišku, mat iki šiol jokių blogių polinkių abu nedemonstravo, atvirkščiai – buvo gana pavyzdingi paaugliai.

Sulaikyti William Hunter ir Emmett Jones šalia savo “arsenalo“

Keisčiausia, kad per visą susišaudymą (berniukai išpleškino kone visus turėtus šaudmenis, o kiek šūvių paleido policija, net neapsiimu spėti) niekas net nebuvo sužeistas.

Save

Gal kam Eifelio bokšto? Nebrangiai

Viktoras Liustigas (Victor Lustig) gimė Hostinės miestelyje (dabartinės Čekijos teritorijoje).Išsilavinęs, laisvai kalbėjo bent penkiomis kalbomis, tačiau nuo jaunystės buvo velnių priėdęs. Devyniolikos metų įsivėlė į rimtas muštynes dėl merginos – tą faktą visą likusį gyvenimą jam primins randas po kairiąja akimi. Už įvairius smulkius nusikaltimus pasėdėjo cypėje. Ko gera, ten ir nusprendė, jog smulkūs nusikaltimai – ne jo profilis. Viktoras buvo iš tų, kurie savo gyvenimo credo galėjo pasirinkti frazę „jeigu vogt, tai milijoną, jei mylėt, tai karalienę“. Karalienės, tiesa, nemylėjo, o štai dėl kito punkto bent jau stengėsi.

Victo Lustig

Iki Pirmojo pasaulio karo vertėsi azartiniais lošimais transatlantiniuose laineriuose, kursavusiuose tarp Prancūzijos ir Niujorko. Aiškiai turėjo ir miklias rankas ir aštrų protą. Be to, turėjo dar ir šalutinį versliuką – pardavinėjo pinigų spausdinimo aparatėlį. Pirkėjai, žinia, ne kvailiai, iškart čiumpa jautį už ragų – girdi, kam tau pinigai, jei turi tokį aparatą. Bet ir Viktoras ne pėsčias: pinigų reikia greit, o aparatas turi vieną trūkumą – vieną 100 dolerių vertės banknotą spausdina 6 valandas. Pirkėjas, bijodamas apgavystės, sulaukia pirmojo atspausdinto banknoto, pauosto, paglamžo ir sumoka „išradėjui“ 30 000 dolerių (galimas dalykas, Liustigas kartais ir nuolaidą taikė). Aparačiukas viltis pateisina – dirba išsijuosęs, spausdina turtus. Deja, po 12 valandų pirkėjas lieka su dar dviem 100 dolerių „atspausdintais“ banknotais ir nebeveikiančiu aparatu. Na, kaip nebeveikiančiu – jei jį užtaisytum vėl trimis banknotais, jis dar 18 valandų dirbtų ir grąžintų tas pačias šimtines. Pretenzijas reikšt, kaip suprantat, būna jau per vėlu – Viktoro pėdos seniai ataušusios.

Al Capone

Amerikoje jau „grafas“ Viktoras Liustigas įkalbėjo Alą Kaponę (Al Capone) investuoti 50 000 dolerių į „garantuotą reikalą“. Palaikė tuos pinigus kelis mėnesius banke, tuomet grąžino juos garsiajam gangsteriui, paaiškinęs, kad biznis žlugo, tad jam teko išparduoti visą savo turtą, jog galėtų surinkti bent tą sumą, kurią gavo iš Kaponės. Sužavėtas tokio garbingo poelgio, gangsteris kaip mat iš grąžintos sumos atskaičiavo penkis tūkstančius dolerių ir įkalbėjo Viktorą juos priimti.

1925 metais Viktoras jau Paryžiuje. Čia sukvietęs šešis verslininkus į slaptą pasitarimą Liustigas prisistatė aukštu pašto ir telegrafo ministerijos valdininku ir prisaikdinęs visus tylėti apie tai, ką išgirs, atskleidė jiems paslaptį – šaliai per brangu išlaikyti Eifelio bokštą, kurį vien perdažyti žinot, kiek dažų reikia? Todėl priimtas sprendimas parduoti jį metalo laužui. Kad nekiltų bereikalingo šurmulio iki sandorio pradžios reikia laikyti visą tai paslaptyje. O jis, Viktoras, įpareigotas išrinkti verslininką, su kuriuo vyriausybė ir sudarys pirkimo-pardavimo sutartį. Apie tai, kad laimingąjį verslininką (tiksliau auką) Liustigas jau seniai nusižiūrėjęs, apdairiai nutylėjo.

Paryžius, 1925

Auka buvo vardu Andrė Puasonas (Andre Poisson), kuris seniai svajojo patekti į stambiausių Paryžiaus verslininkų ratą, o Eifelio bokšto įsigijimas tai, žinoma, paspartintų. Tiesa, jo svajones kiek drumstė žmona, amžinai bambanti ir užduodanti nesmagius klausimus – kodėl viskas taip įslaptinta? Kodėl pasirinktas būtent Puasonas, tikrai ne pati tinkamiausia kandidatūra? Viktoras atsiduso ir prisipažino – valdininko alga nedidukė, todėl jis (pridūrė mikčiodamas ir rausdamas) tikėjosi, kad Puasonas jam na… atsilygins. Čia verslininkas lengviau atsiduso – kyšio reikalaujantys valdininkai jam jokia naujiena. Žinoma, jis skolingas neliks. Vyrai sukirto rankomis ir po kelių valandų Viktoras jau dundėjo traukiniu į Vieną, glostydamas ant kelių laikomą lagaminą, kuriame be pinigų už Eifelio bokštą buvo dar ir atskiras banknotų pluoštelis – laimingo Puasono „padėka“.

Keisčiausia, kad afera praėjo be pasekmių – Puasonui buvo pernelyg gėda kreiptis į policiją. Tad po mėnesio Liustigas grįžo Paryžiun, sukvietė kitus šešis verslininkus ir pakartojo pasiūlymą. Deja, šįsyk vienas iš šešeto jį įskundė. Viktorui teko sprukti.

Grįžęs Amerikon jis susirado graverį Tomą Šo (Tom Shaw), kuris pagamino Liustigui plokšteles netikrų pinigų spausdinimui. Penkerius metus Viktoras sėkmingai vertėsi pinigų padirbinėjimu, kol galiausiai 1935 metais įkliuvo.

Likus dienai iki teismo, Viktoras sugebėjo pabėgti iš kalėjimo. Tačiau laisve džiaugėsi nepilną mėnesį. Po 27 dienų buvo vėl sučiuptas Pitsburge, nuteistas 20 metų kalėjimo ir išsiųstas į garsiąją Alkatraso salą. Čia, Alkatrase , 1947 metais ir mirė nuo pneumonijos.