Diena, kai jie išjungė Niagarą

Lašas po lašo ir akmenį pratašo.  O ką jau bekalbėt, kai tų lašų – daug. Ne milijonas, ne du, ne šimtai milijonų, o… Nežinau kiek, bet daug, tikrai tikrai.

Tad nepulkim stebėtis kad uolos, nuo kurių žemyn sminga Niagaros vandenys, yra nuolat veikiamos korozijos. Krioklys po truputį nugriaužia savo kraštą ir taip juda link aukštupio. Lėtai, bet nenumaldomai. Specialistai sako, kad per paskutiniuosius 560 metų vidutinis krioklio poslinkis per metus – metras-pusantro.

Yra problema – reik spręsti. Todėl 1969 metų birželį JAV armijos inžinieriniai daliniai ėmė ir išjungė Niagarą. Kaip suprantat, čia nepakako spragtelt jungikliu, ar mostelėti burtų lazdele ir burbtelėti „Abrakadabra“. Teko pastatyti laikinas dambas ir nukreipti srovę kitur. Krioklys buvo išjungtas kelis mėnesius. Per tą laiką inžinieriai paremontavo tai,kas reikalinga ir tuomet didžiam turistų džiaugsmui įjungė Niagarą vėl. Jų triūsas neprapuolė veltui – dabar krioklys keliauja į aukštupį gerokai lėčiau – viso labo apie 30 cm per metus.

niagara_dry

“Išjungta” Niagara, 1969

Bet JAV kariškiai anaiptol nebuvo pirmieji, išjungę įžymiuosius krioklius. Mažų mažiausiai du kartus iki tol – 1848 ir 1912 metais – tą patį padarė… šaltis.

Niagara-Frozen

Užšalusi Niagara, 1912


Reklamos teisėmis

Nekuklu, bet ką daryt? Nesireklamuosi – negyvensi 🙂

 

Knygą internetu galima įsigyti čia: https://www.knygos.lt/lt/knygos/38-minuciu-karas-ir-kitos-istorijos-idomybes-/

 


Kalėdų paliaubos

Gavrila buvo anarchistas,
Erchercogą pašovė jis.
Nikiforas Liapis-Trubeckojus

Gavrilas Principas (Gavrilo Princip), anaiptol ne iš principo pašovė Francą Ferdinandą (Franz Ferdinand), o, anot jo paties, „siekdamas suvienyti visus jugoslavus“. Nepagalvojo tuomet, kad tuo savo šūviu pagadins Kalėdas nemenkai daliai Europos. Jauni ir stiprūs vyrai sutiko šventę ne artimųjų rate, o šaltuose karo apkasuose. Popiežius Benediktas XV ragino kariaujančias puses paskelbti per Kalėdas paliaubas, tačiau armijų vadovybė netryško noru tai idėjai pritarti.

Kiek kitaip atrodė apkasuose tūnantiems eiliniams, kurie nepaisydami karininkų nepasitenkinimo, visgi suorganizavo keliuose fronto ruožuose paliaubas. Tik nereikia būti naiviems – tai nebuvo visuotinė taikos šventė: kol vienam fronto ruože priešai glėbesčiavosi, kitame ir toliau sėkmingai pliekė vieni į kitus.

Belgijoje, Ipro rajone 1914 metų gruodžio 24-ąją vokietukai ant savo apkasų krašto uždegė žvakutes ir netgi papuošė kelias eglutes. Netrukus užtraukė ir Kalėdines giesmes. Po kurio laiko savąsias giesmes anapus fronto linijos užtraukė ir britai. Po to priešininkai ėmė šūkalioti vieni kitiems, sveikindami su artėjančiomis Kalėdomis. Netrukus patys drąsiausi jau susitiko niekieno žemėje, sveikino vieni kitus, netgi dovanojo smulkias dovanėles: kas tabako, kas maisto, o kas neturėjo nieko – keitėsi bent jau sagomis. Vienas britas pasakojo netgi matęs, kaip jo pulko draugas kirpo vokietį, kuris kantriai tupėjo žirklėms čekšint per jo garbanas.

Christmas_Truce_1914

Niekieno žemėje paliaubų metu

O 1915 metų sausio 2 dieną Glasgow News netgi publikavo ištrauką iš seržanto Brajano (H. D. Bryan) dienoraščio, kur galima rasti tokias eilutes: „Po vakarienės mes nusiuntėme dviratininką surasti futbolo kamuolį, o kai jis grįžo sužaidėme su jais [vokiečiais] rungtynes,kurias lengvai laimėjom 4-1“. Nors neįsivaizduoju, kaip jie žaidė artilerijos išdraskytuose laukuose.

truce01

Bryano dienoraščio fragmentas

Karo smagračiai sukosi vis greičiau, pyktis ir neapykanta kaupėsi, tad vėlesni paliaubų bandymai žlugo, nors tokių ir būta. Štai, per 1915 metu Velykas vokiečiai bandė giedodami giesmes ir mojuodami balta vėliava prisiartinti prie britų pozicijų, tačiau buvo sustabdyti įspėjamaisiais šūviais.


Carte de visite

Sakoma, kad pirmosios vizitinės kortelės atsirado senovės Kinijoje dar trečiame antrame šimtmetyje prieš mūsų amžių. Kinų valdininkai privalėjo turėti raudono popieriaus kortelę su užrašytu vardu ir pareigomis. Europoje vizitinių kortelių mada užgimė Liudviko XIV laikais. Tuomet tarp didikų paplito mada apie savo vizitą pranešti kortele su užrašytu vardu (iš čia ir pavadinimas – vizitinė kortelė). Tos kortelės, žinia, buvo gaminamos rankiniu būdu, dailininkai jas stengėsi kuo įmantriau išpuošti. Tad, savaime suprantama, tik aukštuomenė galėjo sau leisti tokią prabangą.
vc_lincoln

vc_01

 

Kažkas turėjo susiprotėti, kad korteles galima ne tik rankelėmis paišyti, bet ir spausdinti. Ir susiprotėjo. Seniausia žinoma (1786 metų) spausdinta kortelė rasta Vokietijoje. Nors jau XIV-XVII  amžiuose Florencijoje ir Venecijoje, kur tuomet buvo itin išvystyta poligrafija, buvo populiarios graviruotos kortelės.

Iš pradžių vizitinėje buvo nurodomas tik vardas, vėliau atsirado titulas ar pareigos, adresas, herbas. Atsiradus fotografijai, tapo madinga kaip vizitinę kortelę naudoti nuotrauką, bet tai vėl buvo pasiturinčių mada – nuotraukos kainavo nepigiai.

vc_disderi

André-Adolphe-Eugène Disdéri

Ir štai tuomet 1854 metais Paryžiuje prancūzų fotografas Disderi (André-Adolphe-Eugène Disdéri) patentavo specialią kamerą su keturiais objektyvais, kuri galėjo daryti ant vieno lapo iškart aštuonias nedideles nuotraukas, pavadintas carte de visite. Išradimo paprastumo dėka toks lapas su aštuoniomis nuotraukomis kainavo dvigubai mažiau nei viena didelė paprastu aparatu padaroma nuotrauka. Disderi laukė neregėta sėkmė ir populiarumas. Cituojant vieną jo klientą „…jo studija – fotografijos šventovė. Vieta, unikali savo prabanga ir elegancija. Kiekvieną dieną jis parduoda portretų už tris-keturis tūkstančius frankų.“ Bet kaip liaudyje sakoma – lengvai atėjo, lengvai ir išėjo. Disderi uždirbdavo milijonus, tačiau išleisdavo ne ką mažiau. Jis manė, jog tas pinigų lietus niekada nesiliaus. Deja, deja.

Disderi tam tikra prasme tapo savo paties išradimo auka. Jo kameros principas buvo toks paprastas, jog buvo nesudėtinga jį nukopijuoti. Ką, žinoma, darė visi, kas tik galėjo. Carte de visite bumas kaip netikėtai prasidėjo, taip 1866 metais netikėtai ir baigėsi. O ir kaina nukrito žemiau grindjuostės. Disderi pasimirė skurde, 1889 metais Paryžiaus ligoninėje, kurios pacientai buvo elgetos, girtuokliai ir ligotos psichikos žmonės.

vc_disderi_

Nesukarpyta carte de visite

vc_Queen_Victoria

Karalienės Viktorijos carte de visite

vc_wild_bill_hickok

Bilo Hikoko (“Wild Bill” Hickok) carte de visite


Meilė ir mirtis Tosingėje

Monteki! Kapuleti! Pažiūrėkit,
Kuo baigės jūsų prakeikti vaidai,
Kaip meilės rykšte nubaudė jus Dievas!
William Shakespeare

Elvira Medigan (Elvira Madigan) gimė ir augo cirke. Tėvas – danų akrobatas Frederikas Jensenas (Frederik Jensen), mama – cirko artistė Eleonora Olsen (Eleonore Olsen). Tiesa, tėvas pasimirė netrukus po mažosios Elviros gimimo. Ilgai negedėjusi mama susirado naują gyvenimo palydovą. Žinoma, vėl cirko pasaulio atstovą – amerikietį žokėjų Džoną Mediganą (John Madigan), taip pat auginusį mažametę dukterį.

1872 metais penkiametė Elvira debiutuoja savo patėvio numeryje kaip jojikė. Vėliau sykiu su Medigano dukterimi išgarsėjo kaip seserų Medigan duetas. Elvira buvo ne tik puiki raitelė, bet dar ir talentinga lyno akrobatė. Seserys Medigan ilgus metus žavėjo publiką savo pasirodymais,sėkmingai gastroliavo didžiosiose Europos sostinėse, o 1886 metais Danijos karalius Kristijonas IX netgi apdovanojo jas aukso kryžiumi.

1888 metais dvidešimt vienerių metų Elvirą cirko pasirodymo metu pamatė švedų aristokratas, karališkojo dragūnų korpuso karininkas Sikstenas Sparė (Sixten Sparre). Pamatė ir įsimylėjo. Elvirą ūsuotas gražuolis taip pat pakerėjo. Tiesa, jausmus teko slėpti, mat cirko artistė aristokratui, žinia, ne pora, nekalbant jau apie tą nedidelę smulkmeną, kad Sikstenas buvo vedęs ir turėjo porą vaikų.

madigan

Elvira Madigan ir Sixten Sparre

Galop pavargę nuo slapstymosi, įsimylėjėliai pasiryžo drąsiam žingsniui. 1889-aisiais jiedu metė viską (Sikstenui tai reiškė dar ir dezertyravimą iš armijos) ir pabėgo į pasaulio kraštą. Tiesa, šiuo atveju tas pasaulio kraštas buvo ne taip jau toli – nedideliame Danijos miestelyje Svendborge. Čia visiems prisistatė kaip jaunavedžių pora, atvykusi medaus mėnesio. Nuolatinis laikymasis už rankų, švelnūs vienas kitam skirti žvilgsniai tą versiją tarsi ir patvirtino. Tačiau net pasaulio pakrašty žmonės ne visiški kvaileliai. Netrukus jie atkreipė dėmesį, jog vestuvinis žiedas puošia tik vyriškio rankas, o jaunoji nuotaka įtartinai panaši į neseniai mįslingai prapuolusią cirko artistę. Porelei teko sprukti į pasaulio krašto kraštą.

1889 liepos 18 dieną mažoje Tosingės salelėje mūsų porelė susiruošia į pikniką, iš kurio niekada nebegrįš. Nežinia, ar tai buvo iš anksto priimtas sprendimas, ar spontaniškas poelgis, tačiau miško pievelėje Sikstenas iš pradžių nušauna Elvirą, o tuomet nusižudo ir pats. Tokia štai šiaurietiška Romeo Ir Džiuljetos istorijos versija.

Beje, iki šiol besituokiantys Tosingėje po jungtuvių būtinai atneša gėlių ant Elviros ir Siksteno kapo.


Vienaakis išvaduotojas

Kanados prancūzas Leo Mažoras (Leo Major) – vienas iš tų žmonių, apie kuriuos skaitai ir stebiesi, kaip čia Holivudas dar nesuleido savo nagų į jo gyvenimo istoriją. Kita vertus, ekranizuok visa tai – ir būrys kritikų iš visų pakampių šūkaus: „Pasakos vaikams! Gyvenime taip nebūna!“

Būna, ponai, būna.

1940-ieji. Devyniolikmetis Leo stoja į armijos gretas. Tačiau savo progos pakariaut jam teks laukti dar ilgai. Užtat kai jau sulauks… Prabėgo ketveri metai ir štai, išsilaipinimo Normandijoje operacijos metu, Leo vienas pats (įsidėmėkite tuos žodžius – vienas pats, juos pavartosiu dar ne sykį) užgrobė vokiečių šarvuotį Sd.Kfz. 251. Negana to, dar taip sėkmingai susiklosto, kad būtent tame šarvuotyje buvo vokiečių ryšio įranga bei slapti kodai.

Sd.Kfz. 251

Sd.Kfz. 251

Po kelių dienų susidūręs su nacistų patruliais, Leo suskubo nužudyti keturis priešus, deja vienas iš jų dar spėjo švystelėti fosforinę granatą. Šis sprogimas neliko be pasekmių – Mažoras praktiškai apako viena akimi. Pasitraukti iš armijos jis atsisakė, pareiškęs, kad „liko kaip tik ta akis, kuria jisai taikosi į priešą“.

Leo-Major-2

Leo Major

Šeldės mūšio metu Leo vienas pats (!) paėmė nelaisvėn 93 (!) priešininkus. Net jeigu liudininkai, it kokie viduramžių kronininkai, viską daugina iš dešimties – vis vien įspūdinga. Leo pavyko sučiupti vokiečių karininką, kuris nebaisiai norėjo mirti už fiurerį, tad įsakė savo kariams mesti ginklus. Taip, įrėmęs ginklo vamzdį karininkui į nugarą, Leo visą būrį vokiečių nusivarė link saviškių užimtų pozicijų. Pakeliui į juos dar puolė šaudyti netoliese įsitvirtinęs SS būrys, palaikęs visą tą procesiją priešininkais. Keli vokiečiai krito nuo saviškių kulkų, kitus Leo sėkmingai pristatė sąjungininkams. Už šitą žygį jam buvo pažadėtas medalis, kurio pats Leo ir atsisakė, teigdamas, jog generolas Montgomeris (Bernard Montgomery) yra pernelyg nekompetentingas, kad galėtų nuspręsti, kas vertas medalio, o kas ne.

Tačiau,kaip sakoma, apdovanojimas didvyrį susirado. Ne už tą, tai už kitką.

1945 metų balandį sąjungininkai priartėjo prie Zvolės miesto Nyderlanduose. Mieste buvo įsitvirtinę nacistai. Du kanadiečių pulko savanoriai pasišovė eiti žvalgybon. Kapralas Arsenu (Willie Arseneault) ir, žinoma, mūsų Leo. Deja, nepastebėtiems prasmukti miestan nepavyko – susidūrimas su vokiečių patruliu kapralui kainavo gyvybę. Leo spėjo pašauti du vokiečius, o išlikę gyvi automobiliu nudūmė miestan.

Kas kitas gal būtų grįžęs ir pranešęs apie nepavykusį bandymą, bet ne Leo. Avantiūrizmo liepsna svilinte svilino jo subinę. Prisidengęs nakties tamsa jis vis dėlto prasmuko į Zvolę. Tuščioje gatvelėje pastebėjo vokiečių automobilį ir jame snaudžiantį vairuotoją. Nuginklavęs jį, Leo nusivedė belaisvį į barą, šalia kurio ir stovėjo automobilis. Tuščiame bare gėrimais mėgavosi karininkas, kurio lauke ir lūkuriavo vairuotojas. Po akimirkos buvo nuginkluotas ir karininkas. Čia paaiškėjo, jog abu vokiečiai laisvai bendrauja prancūzų kalba, mat buvo kilę iš Elzaso. Tuomet Leo jiems papasakojo, kad miestas apsuptas, o netrukus prasidės artilerijos apšaudymas ir ataka, po kurios Zvolėje akmens ant akmens neliks. Tada… atidavė karininkui pistoletą ir spruko iš baro, kol vokiečiai neatsitokėjo.

Likusią nakties dalį Leo praleido bėgiodamas Zvolės gatvėmis, šaudydamas į dangų iš automato ir vėl pasislėpdamas. Aptikęs pastatą, kuriame buvo įsikūrusi vokiečių vadovybė, padegė jį. Čia užsimezgusiame susišaudyme nukovė aštuonis vokiečius. Galų gale, patikėję, kad sąjungininkai jau atakuoja Zvolę, paryčiais nacistai iš miesto pasitraukė. Taip Leo Mažoras vienas pats išvadavo visą miestą nuo vokiečių.

Už šią akciją Leo buvo apdovanotas medaliu (Distinguished Conduct Medal). Šįsyk apdovanojimo jau nebeatsisakė.

Karas baigėsi, o toji liepsna, svilinusi Leo pakinklius ir neleidusi nustygti vietoje – negeso. Tad nieko keista, jog prabėgus kone dešimtmečiui jis jau – Korėjos karo sūkuryje. Čia irgi netruko pasižymėti. Kone tris paras, laukdamas atvykstančio pastiprinimo, su saujele karių laikė užėmęs aukštumą ir atsimušinėjo nuo žymiai skaitlingesnių kinų pajėgų. Už tai nusipelnė ir antrojo tokio pat medalio.

Kad ir kaip būtų keista, mirė ne priešo kulkos pakirstas, o savo lovoje, 2008-aisiais.

P.S. Beje, kanadiečio žygdarbiui atminti, Zvolėje yra gatvė, pavadinta Leo Mažoro vardu.


Velnio ir kepėjo matematika

Kad velnio tuzinas lygus trylikai, visi žinom. O ar žinojote, kad anglakalbiai kartais tą patį skaičių ir kepėjo tuzinu vadina? Devil’s dozen ir baker’s dozen. Na, trylika nuo seno daugelyje tautų – nelaimingas, prakeiktas skaičius. Tad velnio priplakimas čia kaip ir suprantamas. O štai kuo vargšai kepėjai nusikalto?

13Kepėjo tuzino ištakų reikia ieškoti viduramžių Anglijoje. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai, o žmonės iš esmės lieka tokie patys. Štai kad ir šių laikų prekeivių naudojamas triukas – pieną pilstyti po 0,9 litro. Kaip ir anksčiau, perki paką pieno, lyg ir viskas gerai, bet gauni jau mažiau. Nereik manyti, kad anų laikų prekeiviai buvo šventesni. Duonos kepaliukai irgi turėjo tendenciją mažėti, o kaina – nekito. Visuomenė, žinia, piktinosi, gal ne taip smarkiai, kaip mes dėl kalafiorų, bet vis tiek – pastebimai. Teko netgi karališkais įsakymais reguliuoti tą dalyką. Baudos buvo ne šiuolaikinės. Netgi sakytume visiškai nejuokingos – sukčiaujantis kepėjas galėjo netekti netgi savo kepyklos ir pats nuogas basas atsidurti gatvėje. O ką daryti, jei net sąžiningam kepėjui galėjo grėsti nemalonumai? Juk tais laikais, viską darant rankutėmis, ne taip jau paprasta buvo iškepti visus kepaliukus reikiamo svorio ir dydžio, o bausmės galėjai susilaukti netgi dėl keleto gramų. Taip jau susiklostė, kad turčiams savo produkciją kepėjai dažniausiai tiekdavo tuzinais, tad dėl visa ko apdairūs kepėjai prie kiekvieno tūzino pridėdavo papildomą kepaliuką. Taip ir atsirado kepėjo tuzinas – trylika kepaliukų duonos.

Žinoma, kepėjai irgi ne pėsti, nuostolius kompensuodavo ir kitais būdais. Nevengdavo, pavyzdžiui į miltus pridėt šiek tiek smėlio. Kokybė duonos, žinia, kentėjo, užtat svoris neabejotinai augo.

Viduramžiai liko kažkur toli toli praeityje, tačiau, pavyzdžiui, Amerikoje ir dabar dar kai kurie spurgų kepėjai parduodami spurgas tuzinais dėžutėse, deda į jas ne dvylika, o trylika spurgų.


Pametęs galvą

Vardas jo skambėjo kaip kokio būgnininko solo partijos finalinė fazė. Trys smūgiai per būgnus ir vienas per lėkštę. Na, ir vaizdo pilnumui – dvi būgnų lazdelės pabaigoje. Badu Bonsu II, akanų tautos, gyvenančios dabartinės Ganos pietuose ir Dramblio Kaulo Kranto pietryčiuose, vadas.

Badu_Bonsu_II

Badu Bonsu II, dar su galva ant pečių

1656 metais akanai ir olandai pasirašė vadinamąją Butre sutartį, įteisinančią olandų protektoratą Butre miestui ir artimiausiom teritorijoms. 1837 metais Badu Bonsu II vadovaujami akanai sukilo ir nužudė kelis olandų karininkus bei gubernatorių Henriką Tonebojerį (Hendrik Tonneboeijer). Jų galvomis Badu Bonsu II papuošė savo sostą. Atpildo ilgai laukti neteko. Olandai pasiuntė Afrikon baudžiamąją ekspediciją. Karą akanai pralaimėjo, Badu Bonsu II pateko nelaisvėn ir buvo pakartas. Olandų chirurgas po mirties nupjovė jo galvą ir išsiuntė ją į Nyderlandus. Ten jos pėdsakas netrukus ir pranyko.

Šią istoriją perskaitė olandų rašytojas Arturas Japinas (Arthur Japin), rinkdamas medžiagą savo knygai apie du ašančių princus –„De zwarte met het witte hart“, 1997 . Susidomėjęs jis ir atkapstė formalino stiklainį su užkonservuota afrikiečių vado galva Leideno universiteto Medicinos centro saugyklose. 2009 metais, prabėgus kone dviem šimtmečiams, Badu Bonsu II galva grįžo ten, kur jai ir dera būti. Ne ant pečių, žinoma, o Afrikon.


Didysis kombinatorius

„Apie pusę dvyliktos iš Šiaurės vakarų, nuo Čmarovkos kaimo, į Stargorodą įėjo jaunas, kokių dvidešimt aštuonerių metų vyras. Paskui jį sekė beglobis vaikas.

– Dėde! – linksmai šaukė jis, – duok dešimt kapeikų!

Jaunas vyras išsiėmė iš kišenės šiltą obuolį ir padavė vaikui, bet šis nesitraukė. Tuomet nepažįstamasis sustojo, su ironija pažvelgė į vaiką ir tyliai tarė:

– Gal tu norėtum gauti raktą nuo buto, kuriame yra pinigų?“

Neabejoju, kad atpažinote eilutes, kurios pirmą kartą mus supažindino su turkų valdinio sūnumi Ostapu Suleimanu Berta Marija Bender Bėjumi. Didysis kombinatorius nebuvo visiškas Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo fantazijos kūdikis. „12 kėdžių“ personažas turėjo prototipą, apie kurį čia ir papasakosiu.

Osipas Šoras gimė pirklio ir bankininko dukters šeimoje, Nikopolyje. Vėliau šeima persikėlė Odeson, kur Osipas ir užaugo.

Osip_Shor

Osipas Šoras

Savo neįtikėtinus aferisto gabumus pademonstravo jau jaunystėje. Sykį viename kaimo keliuke jis pagavo visiškai pliką vištą. Velniai žino, ar ją kas gyvą nupešė, ar kokios keistos ligos buvo užpulta, bet Osipui ji pakišo genialią idėją. Netrukus Odesos laikraščiai rašė apie stebuklingą selekcininkų pasiekimą – vištą be plunksnų, kurios nereikia pešti. Firma „Ideali višta“ siūlė sudaryti kontraktus tokių paukščių tiekimui. Stambiausi paukštienos tiekėjai pasirašė sutartis, įmokėjo avansą ir… nesulaukė pažadėtų paukščių. Kambarėlyje, kurį nuomavosi „Ideali višta“ rado tik tą vieną pliką vištą, ant kurios kaklo kabojo raštelis „Odesos selekcininkai išvedė dar vieną rūšį – vištą be galvos ir kaulų“.

Pažįstamam rabinui Beršteinui Osipas padėjo rinkti lėšas sinagogos remontui, pardavinėdamas vietas rojuje! Ant sinagogos sienos netgi kabėjo rojaus schema su sužymėtomis laisvomis vietomis, o šalia – kainynas. Kiekvienas galėjo išsirinkti sau vietą pagal skonį ir kišenės galimybes. Sakoma, kad Beršteinas už surinktus pinigus restauravo ne tik sinagogą, bet ir savo namą.

Baigęs gimnaziją, Šoras įstojo į Novorosijsko universitetą, tačiau mokslus netrukus metė. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Osipas tapo kortuotoju. „Rankų miklumas ir jokios apgaulės“ padėdavo jam aplošti netgi profesionalius sukčius.

Osipas turėjo svajonę – troško iškeliauti Brazilijon arba Argentinon. Jis netgi ėmė rengtis atitinkamai – šviesūs rūbai, balta kapitono kepurėlė ir, žinoma, šalikas.

1916 metais Osipas gavo šaukimą į kariuomenę, tačiau pateikęs suklastotus dokumentus, liudijančius, jog jis yra turkų valdinio sūnus, nuo armijos išsisuko.

1918 metais nusprendė grįžti Odeson. Kelias iš Sankt-Peterburgo buvo tolimas, kišenėse švilpavo vėjai, šalyje buvo visiška suirutė. Tad kelionėje Osipas vertėsi, kaip išmanė. Apsimetęs šachmatų didmeistriu, provincijos miestelyje surengė simultaną, įsidarbino dailininku garlaivyje, šaltą žiemą praleido šilumoje, vedęs apkūnią našlę, nuo kurios sulig pirmais pavasario spinduliais paspruko.

Odesoje Osipas tapo kriminalinės tarnybos inspektoriumi, persekiojo garsiojo Miškos Japončiko gaują. Banditams nejautė jokio gailesčio. Šie, keršydami, nužudė jo brolį Nataną. Manoma, kad iš tikrųjų tai buvo nepasisekęs pasikėsinimas prieš Osipą – banditai tiesiog supainiojo brolius.

Po Natano mirties Osipas pasitraukė iš kriminalinės tarnybos, išvyko į Maskvą. 1934 metais galų gale surimtėjo, įsidarbino pirmojoje šalyje traktorių gamykloje Čeliabinske. Gamyklai vadovavo taip pat išeivis iš Odesos, Iljičiovas, su kuriuo Osipas gan greit susidraugavo. Kai 1937 metais enkavedistai atvyko suimti Iljičiovo, Šoras įsivėlė su jais į muštynes. Už tai ir buvo apdovanotas penkeriais metais lagerio.

Prasidėjus karui, Osipas, kaip ir daugelis kalinių, pasiprašė frontan, turėdamas viltį pabėgti. Tai jam pavyko, o štai prasibrauti į apgultą Leningradą, kuriame buvo likus jo motina ir sesuo, nesisekė. Šoras apsigyveno Maskvoje, pas savo bičiulį, rašytoją Jurijų Olešą. Tik po karo jis sužinojo, kad motina mirė badaujančiame Leningrade, o sesuo buvo evakuota į Taškentą.

Penkiolika metų Osipas dirbo traukinio Maskva-Taškentas palydovu, vėliau dėl invalidumo išėjo pensijon. Mirė 1978 metų lapkričio 6 dieną.


Gromatėlę parašiau, parašiau…

Senokai baikose nebuvo pasakojimo pletkų ar tai legendos lygio. Tai šiandien paporinsiu vieną tokį nutikimą, kurio pagrindinis herojus ir pats nevengė įvairių mistifikacijų, tad visai gali būti, kad ir šią istoriją jis pats kadais papasakojo, o jau vėliau ji apaugo ir papildomomis detalėmis.

Petrov

Jevgenijus Petrovas

Pasakojama, kad nemariųjų „12 kėdžių“ vienas iš autorių – Jevgenijus Petrovas (kuris iš tikrųjų tai Jevgenijus Katajevas, na bet istorija ne apie tai) turėjo savotišką hobį. Jis kolekcionavo savo paties laiškus, išsiųstus į įvairiausias pasaulio šalis. Kolekciją pildė labai paprastai – išsiųsdavo laišką išgalvotu adresu ir laukdavo, kol tas sugrįš su antspaudu „Adresatas nerastas“.

Ir štai 1939 metais Petrovas išsiuntė laišką Naujojon Zelandijon. Sugalvojo miesto pavadinimą – Haidbervilis, sugalvojo adresatą – Merilą Judžiną Vizlį, kuris neva gyvena septintajame išgalvotos Raitbičo gatvės name. Kad tuščias vokas nekeltų įtarimo, Petrovas nepatingėdavo ir laišką brūkštelėti. Šįsyk jis suraitė:

„Brangus mano Merilai! Nuoširdžiai užjaučiu dėl dėdės Pito mirties. Laikykis, drauguži! Ir atleisk, kad taip ilgai tau nerašiau. Kaip laikosi Ingrid? Pabučiuok dukrelę, ji jau, ko gero, visai didelė. Laukiu atsakymo, tavo Jevgenijus.“

Reik manyt, Petrovas gerokai nustebo, kai vietoje antspaudu „Adresatas nerastas“ pažymėto savo voko, gavo atsakymą.

„Mielas Jevgenijau! Dėkoju tau už užuojautą. Dėdė Pitas žuvo visiškai kvailai ir ta tragedija pusmečiui mūsų šeimą išmušė iš vėžių. Todėl taip ilgai ir nerašiau, bet mudu su Ingrid nepamiršome tavęs ir tų trijų dienų, kurias tu praleidai su mumis. Glorija iš tiesų paaugo per pusę galvos, tačiau vis dar nesiskiria su rusišku meškiuku, kurį tu jai atvežei. Tavo Merilas.“

Bet kuriai kitai istorijai to jau būtų per akis, tačiau ši – čia dar nesibaigia. Iš voko Petrovas ištraukė dar ir nuotrauką, kurioje išvydo save, apglėbusį per pečius visiškai nepažįstamą vyriškį. Žvilgtelėjęs į datą, užrašytą ant nuotraukos, visai nustėro. Juk būtent 1938 metų spalio 9 dieną jis pateko ligoninėn apsirgęs sunkia plaučių uždegimo forma ir gydytojai tris dienas kovėsi dėl jo gyvybės.

Bet kuriai kitai istorijai to jau būtų net per daug, tačiau ši – čia dar nesibaigia. Petrovas parašė Vizliui dar sykį, tačiau atsakymo nesulaukė. Po to Europoje prasidėjo karas, rašytojas išvyko į frontą korespondentu. 1942 metais lėktuvą, kuriuo Petrovas skrido Maskvon, vokiečiai numušė. Tą pačią dieną, kai šeima sužinojo apie jo mirtį, Petrovo adresu atkeliavo ir laiškas iš Naujosios Zelandijos. Laiške Vizlis rašė:

„Atsimeni, Jevgenijau, po maudynių ežere tu man pasakei, kad tau nelemta paskęsti, nes žūsi aviakatastrofoje. Prašau tavęs – skraidyk kiek įmanoma mažiau!“

Ar yra visoje šioje istorijoje bent krislas tiesos – palieku spėti jums. Beje, ji sulaukė ekranizacijos. Trumpo metražo amerikiečių filme „Vokas“ („Envelope“, 2012) Jevgenijų Petrovą suvaidino „Kortų namelio“ žvaigždė Kevinas Speisis (Kevin Spacey).