Rimti rimtų vyrų kaklaraiščiai

Vyrų kankinimui kaklaraiščiais žmonija išrado ne vieną būdą. Yra paprastasis mazgas, yra ketvirtinis, Vindsoro, Eldridžo ir dar gyvas velnias kitų. Aš gi šiandien jums papasakosiu, kaip rišamas Šermano kaklaraištis.

Daroma taip – imame geležinkelio bėgį, dedame jį ant laužo. Dedame taip, kad ugnyje atsidurtų vidurinė bėgio dalis. Kai metalas įkaista iki raudonumo, čiumpame bėgį už galų. Vieną galą į ką nors įremiame, už kito keliese įsirėžę lenkiame bėgi aplink ką nors – geriausia, aplink kokį nors tvirtesnį medį. Gerai ąžuolas arba guoba, bet iš esmės, mazgo grožiui tai įtakos neturi. Štai jums ir Šermano kaklaraištis.

Rišam Šermano kaklaraištį

JAV pilietinio karo metu šiauriečių generolas Viljamas Tekumsė Šermanas (William Tecumseh Sherman), naudodamas „išdegintos žemės“ taktiką, įsakė taip pat ir gadinti pietiečių geležinkelio linijas.  Ne taip kvaila, žinant, jog konfederatų geležies ištekliai buvo labai riboti, tad atstatyti suniokotus bėgius jiems buvo sudėtinga. Atlantos kompanijos metu Šermanas paskelbė atitinkamą įsakymą. Ir jau po trijų dienų iš visų, vedančių į Atlantą, buvo likusi tik viena veikianti geležinkelio linija.

Šarvuoti monstrai

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1941 metų rugpjūtį jungtinės vokiečių-rumunų pajėgos apsupo Odesą iš sausumos pusės. Miesto gynėjams velniškai stigo sunkiosios technikos. Ir čia kranus gaminusios gamyklos vyr. inžinieriui Romanovui šovė geniali mintis. Jis pasiūlė nei daug, nei mažai – patiems pasigaminti tankus iš to, ką turėjo, taip sakant, po ranka.

Gavęs tris СТЗ-НАТИ traktorius (beje, karo pradžioje būtent ant šių traktorių šasi buvo tvirtinamos garsiosios „Katiušos“) Romanovas su savo grupe ėmėsi darbo. Traktorių kabinos buvo nurėžtos velniop, korpusas dengtas šarvu. Tiesa, šarvinio plieno taip pat trūko, tad pasinaudota „kombinuoto šarvo“ technologija – šarvas gamintas iš sudvejinto plieno lakšto, tarpą užpildant lentomis. Bokštelių detales gamino tramvajų gamykla, žodžiu,prisidėjo, kas kuo galėjo.

Pirmuosius du erzac-tankus apginklavo 37 mm pabūklais, nuimtais nuo nebepataisomų T-26 tankų. Tačiau tas sprendimas nepasiteisino – svorio centras buvo per aukštai, naujieji tankai lygiu kaip veidrodis paviršiumi gal ir galėjo važiuot, tačiau menkiausias grumstelis patekęs po vikšrais galėjo tokį monstrą apverst. Tad dažniausiai šie tankai buvo ginkluojami dviem 7,62 mm kulkosvaidžiais.

1941 metų rugsėjo 20 naktį dvidešimt tokių tankų (dalis jų netgi buvo neginkluoti – turėjo tik pabūklų muliažus) be jokio artilerijos palaikymo, įjungę žibintus ir kaukiančias sirenas pajudėjo link rumunų tranšėjų. Prie viso to prisidėjo dar ir baisingas tarškesys – savadarbiai šarvai barškėjo garsiau už bet kokį griaustinį. Išsigandę neregėto vaizdo, rumunai dėjo į kojas.

НИ-1

Po šio mūšio tokius tankus pakrikštijo НИ-1 („На испуг“ – rusiškai maždaug „Pagąsdinimui“). Vėliau šie tankai dalyvavo dar keliuose mūšiuose, kuriuose teko ne tik gąsdinti, bet ir kautis. Kad ir kokie juokingi ar beverčiai jie mums atrodytų, tačiau stokojusiems rimtos sunkiosios technikos Odesos miesto gynėjams jie vis dėlto buvo nemenka paspirtis.

Tiesa, išradėjo laurų ponui Romanovui kabint nereikėtų. Dar pilietinio karo Ispanijoje metu plačiai buvo naudojamos savadarbės šarvuotos transporto priemonės, pagamintos patobulinus autobusus, sunkvežimius, ar net lengvuosius automobilius. Tokius stebuklus ispanai vadino los tiznaos. Neiškenčiau, nepasidalinęs kelių tiznaos vaizdeliais.

Ne ginklais, tai auksu

Nuo 1309 iki 1457 metų Marienburgo pilis (beje, didžiausia pasaulyje plytinė viduramžių pilis) buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija. Joje 1361 m. buvo įkalintas nelaisvėn patekęs Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Iškart po Žalgirio mūšio jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė buvo apgulusi pilį, tačiau po kelių savaičių Vytautas su Jogaila nusprendė atsitraukti taip ir nesurengę šturmo.

Visgi lenkus ši pilis masino. 1456 metais jie surengė ilgalaikę pilies apgultį. Kryžeiviams būtų buvę tikrai riesta, jei ne samdiniai iš Bohemijos. Šie kovėsi narsiai ir, nors Marienburgo miestas ir buvo sugriautas, tačiau pilies lenkai taip ir neužėmė. Priešui atsitraukus, atėjo metas ordino magistrui atsiskaityti su samdiniais. Deja, lėšų tam ordinas neturėjo. Samdinių ir ordino sutarties garantu buvo… pati pilis, kurią ir teko atiduoti samdiniams. Na, o šie, ilgai nelaukę, perpardavė ją Kazimierui Jogailaičiui, kuris 1457 metų birželio 7 dieną iškilmingai įžengė į pilį, kurios nesugebėjo užkariauti, užtat įstengė nusipirkti.

Kažkas turėjo būti pirmas

Žvejai mėgsta pasakoti baikas. Na, ten „vakar va toookį šamą beveik ištraukiau“ ir panašias. Įsivaizduokit žveją, parėjusį namo ir į žmonos klausimą, ką sužvejojo, sąžiningai atsakiusį „nuogą mergą“. Ir štai dabar jis sau ramiai guli traumatologiniam, gydosi lūžius ir dūsauja, suprasdamas, kad žvejybon jo daugiau niekada neišleis. Tai geriau jau baikas pasakot, nei šventą tiesą sakyt.

 

Lawrence Sperry

1916 metų lapkričio 21 dieną du draugai nusprendė kiek pažvejoti bei pašaudyti antis įlankoje prie Longailendo. Jiedu buvo maždaug per pusę mylios nuo kranto, kai pamatė pernelyg staigiai besileidžiantį hidroplaną. Lėktuvas tėškėsi į vandenį. Smūgio būta stipraus, tad žvejai griebėsi irklų ir nuskubėjo link skęstančio lėktuvo. Jau iš tolo jiedu pastebėjo dvi vandeny besikepurnėjančių žmonių galvas. Žvejai suspėjo laiku, tačiau, reik manyt, buvo kiek nustebę, kai iš vandens ištraukė visiškai nuogą porelę. Vienas iš tų dviejų nuogalių, lakūnas ir išradėjas Lorencas Speris (Lawrence Sperry) paaiškino, jog rūbus nuo jų nuplėšė „baisi smūgio jėga“.

Dorothy Rice Sims

Tą rytą jis ir jo mokinė, Dorotė Rais Sims (Dorothy Rice Sims), tokio Valdo Pirso (Waldo Peirce) žmona, kurią Lorencas mokė valdyti lėktuvą, pakilo į orą jai priklausančiu Curtiss hidroplanu. Kelionė, kaip žinome, baigėsi Longailendo įlankos vandenyse. Triukšmas kilo nemenkas. Žurnalistų ir visuomenės vaizduotę kaitino tas faktas, kad Lorencas ir Dorotė sužvejoti nuogut nuogutėliai. Speris kaip užsuktas kartojo, apie baisią smūgio jėgą, kuri štai taip juos išrengė, tačiau kas gi juo patikės? Jauna moteriškė, kurios vyras tolimoje Prancūzijoje dalyvauja Pirmajame Pasauliniame kare ir gražuolis lakūnas… Maža to, Speris pasižymėjo ne tik grožiu. Jis buvo tikras skraidymo asas, lakūnas, kokių reta. Kaip jis galėjo leisti, kad lėktuvas nukristų?

Gerokai vėliau, vienam iš savo draugų Lorencas papasakojo tiesą. Jiedu su Dorote sumanė hidroplane užsiimti seksu. Įjungė Sperio išrastą ir sėkmingai bandymus išlaikiusį autopilotą, išsivadavo iš rūbų ir… Tiesą sakant, žvelgdamas į to meto hidroplanų nuotraukas negaliu net įsivaizduoti, kaip jie sugebėjo tai padaryti tokioje kabinoje. Šiuolaikiniame automobilyje ir tai ne baisiai patogu tuo užsiimti, o čia… Tad nieko keista, jog aistros sūkuryje kažkuris iš jų nežinia kuria kūno dalimi užkabino autopiloto jungiklį ir jį išjungė.

Hidroplanas Curtiss

Manoma, kad būtent šis incidentas – pirmasis sekso skrendančiame lėktuve atvejis. Tad Lorencas Speris neretai vadinamas Mylios aukščio klubo (Mile High Club, neoficialus klubas, kurio nariais laikomi tie,kas užsiiminėjo seksu lėktuve, skrendančiame aukščiau nei 1 mylia nuo Žemės paviršiaus) įkūrėju. Nors skrido jis viso labo ~160 m aukštyje, tačiau vis dėlto buvo pirmasis.

Įžeisto orumo kaina

1809 metų rugpjūtį į Port Džeksoną (Port Jackson, dabar – Sidnėjus) atplaukė brigantina „Boyd“, kurios triumuose į savo naująją tėvynę keliavo tremčiai pasmerkti nusikaltėliai. Vietoje gyvojo krovinio laivan buvo pakrautos anglys, kedro bei kitų rūšių mediena. Visa tai laivo savininkas Džordžas Braunas (George Brown) planavo nugabenti į Gerosios Vilties kyšulį. Tačiau triumuose dar buvo vietos. Nuspręsta Naujojoje Zelandijoje dar pasikrauti pietinio agatmedžio, naudojamo laivų statybai. Tad 1809 metų lapkričio mėnesį iš Port Džeksono išplaukęs „Boyd“ pasuko link šiaurinės Naujosios Zelandijos salos.

Laivui vadovavo kapitonas Džonas Tompsonas (John Thompson), be septyniasdešimties žmonių įgulos juo keliavo ir keli keleiviai. Tiesa, ir įgula netikėtai pasipildė keturiais naujais nariais – tėvynėn grįžo keturi maoriai, daugiau nei metus praleidę Australijoje. Susimokėti už kelionę jie neturėjo kuo, tad sutarė, jog atidirbs. Viskas gal būtų ir neblogai, bet vienas iš tų keturių buvo maorių genties vado sūnus – Te Ara, kurį įgula kaipmat perkrikštijo Džordžu. Jei būna meilė iš pirmo žvilgsnio, tai būna ir atvirkščiai – nuo pirmos dienos Te Ara ir kapitonas Tompsonas nepamėgo vienas kito. Maorių vadas atsisakinėjo dirbti bet kokį darbą, kuris žemina jo orumą, o laive kitokio darbo nelabai ir buvo. Negana to, prapuolė stalo sidabras ir kapitonas, žinoma, kaipmat apkaltino Te Arą. Maorį pririšo prie kabestano ir nuplakė, nors kai kurie keleiviai įtarė, kad sidabrinius šaukštus už borto išmetė pats kapitonas, taip susikurdamas progą išlieti susikaupusį pyktį.

Nepaisant to, Te Ara mielai parodė jūreiviams kelią į Vangaroa (Whangaroa) įlanką, kurios pakrantėje buvo įsikūrusi jo gentis. Grįžęs namo, Te Ara pademonstravo savo tėvui bei gentainiams randus ir papasakojo apie patirtą pažeminimą. Užvirė maorių kraujas, suprato jie, kad be utu (naujazelandietiškas vendetos atitikmuo) jie neišsivers.

Po trijų dienų nieko neįtariantis kapitonas Tompsonas susiruošė ekspedicijon aukštyn upe, įtekančia į Vangaroa įlanką, norėdamas atsirinkti tinkamus medžius. Te Aros tėvas, genties vadas Piopio pasiūlė jam savo pagalbą. Tompsonas, žinia, tik apsidžiaugė. Tad susėdę į dvi valtis anglai, sykiu su jais lydinčiais maoriais nuirklavo upe į salos gilumą. Vos tik už posūkio pasislėpė įlankoje inkarą išmetęs laivas, čiabuviai išsitraukė kirvukus ir užpuolė jūreivius. Ataka buvo pernelyg netikėta – anglai, tarp kurių buvo ir pats kapitonas, nespėjo dorai nė pasipriešinti. Maoriai nuvilko nuo dar šiltų kūnų rūbus, persirengė jais ir ėmė laukti vakaro. Pradėjo temti ir vakaro sutemose laive likusiems jūreiviams nesukėlė įtarimo grįžtančios valtys. Maoriai ir šįkart užklupo netikėtai. Tik penketas jūreivių sugebėjo užsiropšti aukštyn stiebais, kur čiabuviai nerizikavo lipti. Iš ten jie bejėgiškai galėjo stebėti, kaip žudomi ir imami nelaisvėn jų tautiečiai.

Maoriai užpuola “Boyd“ jūreivius

Maoriai nužudė visus, išskyrus penkiolikmetį jungą ir tris keleivius – Enę Morli (Ann Morley) su vaiku ir dar vieną mergaitę. Prigriebę dar keletą vertingų daiktų, maoriai grįžo atgal į savo kaimą. Jie sykiu pasiėmė ne tik keturis belaisvius, bet susirinko ir visus nužudytųjų kūnus – pasirūpino mėsa vakaro puotai. Penketas įbaugintų jūreivių visą naktį prasėdėjo aukštai ant stiebo, nedrįsdami nusileisti.

Ryte jie pamatė iš kitos įlankos pusės plaukiančią vienišą pirogą. Joje buvo kaimyninio maorių kaimo vadas Te Pahi, jau anksčiau ne sykį bendradarbiavęs su anglais, ir keletas jo vyrų. Te Pahi norėjo išgelbėti išlikusius jūreivius, tad įsisodino juos pirogon ir ketino grįžti į savo kaimą, deja, Vangaroa įlankos maoriai juos kaip mat pavijo. Jėgos buvo pernelyg nelygios, tad Te Pahi teko atiduoti jau patikėjusius savo laiminga žvaigžde anglus. Ketverius iš jų Te Aros gentainiai nužudė dar valtyje, penktąjį kol kas paliko gyvą.

Nors Te Pahi nesugebėjo išgelbėti nelaimėlių, tačiau jis pasiuntė žmogų papasakoti apie tai, kas nutiko, netoliese stovėjusio laivo „City of Edinburgh“ kapitonui. Anglai suskubo gelbėti saviškių.

Po kelių dienų „City of Edinburg“ įplaukė į Vangaroa įlanką. Didžiai anglų nuostabai, kito laivo jie ten nerado, o vandenyje plūduriavo keletas apdegusių lentų. Pasirodo, maoriai plėšikavo brigantinoje „Boyd“, kol vieną dieną, neatsargiai elgdamiesi su muškieta, pykštelėjo į parako sandėlį. Keli čiabuviai žuvo, laivas gi supleškėjo.

Maoriai neįtarė, kad „City of Edinburg“ įgula jau žino apie savo tėvynainių likimą, tad lyg niekur nieko priplaukė prie laivo, siūlydami įvairiais prekes. Pasikvietęs du žymesnius čiabuvius į laivą, „City of Edinburg“ kapitonas juos sučiupo ir pareiškė paleisiąs tik mainais  į belaisvius. Netrukus maoriai atplukdė jungą ir moterį su dviem vaikais. Penktasis, jūreivis, kurį mėgino išgelbėti Te Pahi, jau buvo suvalgytas. Tuomet kapitonas pareikalavo dar ir brigantinos „Boyd“ dokumentų. Dalis jų buvo sudegę gaisro metu, dalį maoriai nežinia kokiu tikslu buvo pagrobę, tad tai, kas išliko – grąžino. „City of Edinburg“ kapitonas paleido įkaitus ir skubiai išplaukė.

Tačiau žinia apie kanibalų aukomis tapusius tautiečius nejuokais supykdė anglus. Netrukus buvo suorganizuota baudžiamoji ekspedicija. Išsilaipinę anglų kariai užpuolė maorių kaimą. Tiesa, per klaidą – ne tą. Nukentėjo Te Pahi, bandžiusio pagelbėti „Boyd“ jūreiviams, kaimas. Daugumai čiabuvių pavyko pasprukti į salos gilumą, kitiems pasisekė mažiau.

Ši anglų klaida įžiebė kelis metus trukusį pilietinį karą. Te Pahi dėl šios nelaimės kaltino ne anglus, o Vangaroa maorius. Tad dvi gentys įsivėlė į ilgą konfliktą, kurį tik po penkerių metų pavyko užgesinti anglų misionieriui.

Patriko moterys

Šita baika publikuota balandžio 1 dieną, tai apie jos patikimumą spręskit patys…

 

Anglų vaikai istorijos pamokose kartais mokosi tokios skaičiuoklės:

        King Henry VIII,
        to six wives he was wedded.
        one died, one survived,
        two divorced, two beheaded.

Ji padeda įsiminti šešias karaliaus Henriko VIII žmonas. Tačiau ką ten Henrikas, papasakosiu apie airį, kuris perspjovė karalių.

Patrikas O‘Hara gimė 1842 metais Dubline. Gyveno sau vaikinas be rūpesčių jokių ir būtų gal ir toliau taip gyvenęs, bet krito jam akin kaimynė – raudonplaukė, garbanė, žaliaakė gražuolė Merion. Tiesa, charakterio ji buvo bjauraus, bet tai paaiškėjo tik po vestuvių, kurias Patrikas ir Merion atšoko 1859 metų birželį. Mėnesį laiko Patrikas kentėjo, tvardėsi, bet nuolatinis žmonos bambėjimas nugalėjo.

Liepos 12 dieną iš Dublino į Londoną išplaukė laivas, kuriuo lordas Džonatanas Blajus gabeno sau Anglijon… parką. Na, taip, šovė senam lordui tokia mintis – parsigabenti iš Airijos aštuoniolika jam patikusių ąžuolų. Medžius iškasė su šaknimis, gabeno keliais laivais. Dėl visa ko lordas įsakė pakrauti ir 60 didelių medinių dėžių žemės, kurioje tie ąžuolai augo. Ir niekas nežinojo, kad vienoje tų dėžių su žemėmis zuikiu Anglijon iškeliavo nuo žmonos bėgantis O‘Hara. (Įdomu, ar „Drakulą“ parašęs Bremas Stokeris (Bram Stoker) buvo girdėjęs šią istoriją?)

Kai kurie žmonės mokosi iš klaidų, kai kurie – ne. Patrikas buvo iš tų antrųjų. Dar tų pačių metų lapkričio mėnesį jis vedė Merę Morsten. Tiesa, pamiršo jai pasakyt, kad jau yra vedęs, bet tai tokia smulkmena – kam gadinti moteriškei nuotaiką? Deja, naujoji žmona buvo tikra pirmosios kopija – Patrikas nuo jos neretai sprukdavo pas kaimyną, kalvį Sairusą Džonsoną (Cyrus Johnson), už kurio kalvės esančiame kieme vyrai užsiimdavo visiškai nevyriškais reikalais – vaškavo drobę, karpė, siuvo…

Pirmąją 1860-ųjų metų dieną, nepaisant to, kad buvo žiema, iš dangaus trenkė žaibas – į Patriko ir Merės nuomojamo kambario duris pasibeldė Merion. Nežinia, kaip ji atrado savo pasprukusio vyro pėdsakus, bet atrado. Kad ir kaip būtų keista, abi žmonelės rado bendrą kalbą. Merion kaimynams prisistatė kaip Patriko sesuo ir trijulė pradėjo bendrą gyvenimą. Vyrai, svajojantys apie seksą su dviem moterimis, neskubėkit pavydėti Patrikui. Dabar jo namuose laukė dviguba porcija barnių ir priekaištų. Tad vis dažniau vyras iki vėlumos užgaišdavo pas kalvį Sairusą. Slaptas vyrų darbas artėjo link atomazgos ir koks nors smalsuolis dirstelėjęs per tvorą gal ir būtų galėjęs atspėti – vyrai gamino oro balioną. 1860 metų kovo 12 dieną baliono apvalkalas buvo baigtas, stigo tik gondolos. Iš pradžių vyrai planavo patys nusipinti dvivietį krepšį, tačiau gyvenimo trise išvargintas Patrikas laukti nebenorėjo. Jiedu pasitenkino nušvilptu skalbinių krepšiu. Tiesa, vietos jame buvo tik vienam. Vyrai metė monetą…

Ankstyvą kovo 13 dienos rytą karšto oro pripildytas balionas pakilo iš Sairuso kiemo. Pažiūrėti neregėto vaizdo subėgo visi kaimynai. Atbėgo ir abi Patriko damos – deja, per vėlai. Paskutinį kartą jos pamatė O‘Harą, linksmai mojantį moteriškėms iš sparčiai kylančio baliono.

Vėliau Sairusas Džonsonas pasakojo, jog vyrai planavo tiesiog „pasižvalgyt po apylinkes iš aukštai“. Nežinau, ką iš tikrųjų planavo Patrikas, tačiau stiprus rytų vėjas, nepaisydamas jokių jo planų, pagriebė balioną ir nunešė vakarų kryptimi. Čia dar paaiškėjo, kad vyrai – ne kokie siuvėjai: per siūlę plyšo baliono apvalkalas. Tad balionas, skalbinių krepšys bei tame krepšyje tirtantis O‘Hara kuo toliau, tuo greičiau leidosi į Atlanto vandenyno bangas.

Santiago Tlatelolco bažnyčia Mechike

Likimas Patrikui nusišypsojo – krentantį balioną pastebėjo Kubon plaukiančio laivo „Oceanic“ jūreiviai. Jie suspėjo išgelbėti beskęstantį oreivį. O‘Hara sudarė su laivo kapitonu sandorį – Patrikas atidirbs už kelionę iki Kubos ir atgal. Likimas išgelbėjo airį nuo varginančio darbo atgalinėje kelionėje – laivas taip ir nepasiekė Kubos. Škvalo nuneštas gerokai piečiau, „Oceanic“ sudužo prie Meksikos krantų. Patrikas, kapitonas ir dar vienas jūreivis sugebėjo pasiekti krantą. 1860 metų gruodžio 17 dieną O‘Hara jau Mechike, prie Santiago Tlatelolco bažnyčios altoriaus prisiekinėja amžiną meilę kažkokiai Konsuelai Dias. Vedybiniu gyvenimu Patrikas džiaugėsi visą savaitę, o iškart po Kalėdų su savo svainiu Karlosu patraukė Meksikos šiaurėn pirkti galvijų. Atgal negrįžo nė vienas. Karlosas prapuolė be žinios, o Patrikas 1861-ųjų vasario mėnesį atsidūrė jau šiauriniame Rio Grandės krante – Teksase.

Įprotis – baisi jėga, jam atsispirt gali ne kiekvienas. Patrikas, va, pavyzdžiui – negalėjo. Gegužės 23 dieną Ričmonde jis vedė pasiturinčią našlę Beatrisę Noks ir netikėtai pačiam sau tapo vergvaldžiu. Šįsyk su žmona O‘Hara nugyveno kone metus, tačiau 1862 balandį pietinės valstijos paskelbė visų 18-35 metų vyrų mobilizaciją. Išimtis buvo daroma tik vergams, valdininkams ir dvasininkams. Deja, Patrikas nepriklausė nė vienai iš tų kategorijų. Teko vilktis uniformą.

Federalų laivai prie Naujojo Orleano

1862 metų balandžio 17 dieną Patrikas prisijungė prie formuojamo pulko Naujajame Orleane. Kitą rytą jį pažadino patrankų kanonada – uostą atakavo Misisipe atplaukęs federalų laivynas. Po dešimties dienų Naujasis Orleanas pasidavė. Patrikas pateko nelaisvėn. Ir čia apvaizda iškrėtė pokštą iš tų, apie kuriuos sakoma: „taip gyvenime nebūna“. Nelaisvėn jį paėmė kapitono Elrojaus O‘Haros vadovaujami kariai. Šiauriečių kapitonas pasirodė besąs Patriko pusbrolis, prieš šešerius metus išvykęs Amerikon laimės ieškoti. Pusbroliai pavakarojo, prisiminė vaikystę, o kitą rytą šiauriečių gretas papildė naujas rekrutas – eilinis Patrikas O‘Hara.

Dvejus metus Patrikas narsiai kovėsi šiauriečių gretose. Tiesa, be vedybų neapsiėjo. 1863 metų lapkritį pulkui apsistojus vienai dienai Figarstaune, O‘Hara suspėjo vesti seniausią miestelio prostitutę, visų vadinama madmuazele Žiužiu. Ankstų rytą, palikęs saldžiai snaudžiančią jaunamartę, Patrikas išvyko sykiu su savo ginklo broliais. Po mėnesio, naujųjų, 1864-ųjų metų išvakarėse O‘Hara vėl pateko nelaisvėn. Jį ir dar kelis šiauriečius konfederatai nugabeno į Ričmonde esantį kalėjimą. Pabėgti jam ir dar dviems belaisviams padėjo šiauriečiams prijaučianti našlė Elizabetė Van Lju (Elizabeth Van Lew). Matyt, atsiminęs, kad Ričmonde tebegyvena jo ketvirtoji žmona, Patrikas nešė mėsas kuo toliau.

Šajenų genties mergina

Nuotykiai tęsėsi ir pasibaigus pilietiniam karui. Patrikas liko tarnauti armijoje. 1866 metų gruodį lakotų bei šajenų genčių indėnai išžudė kapitono Fetermano (William Judd Fetterman) būrį. Raudonodžiai nužudė 81 žmogų, pasigailėdami vienintelio – O‘Haros, kurį leisgyvį paėmė nelaisvėn. Atrodo, kad juos sudomino raudoni O‘Haros plaukai, mat vienas po kito indėnai vis bandydavo timptelt už jų, tarsi tikrindami, ar plaukai tikri. Po pusmečio Raudonasis Lapinas (taip jį praminė šajenai) tapo genties nariu. Iš pradžių gavo vieną žmoną – Bėgantį Debesėlį. Vėliau – dar vieną, Raudantį Vėją. Nors šajenai nebuvo linkę į poligamiją, tačiau šamanas (beje, Raudančio Vėjo tėvas), pasitaręs su dvasiomis, pasakė, kad galima. Matyt, labai jau jo dukra norėjo patikrinti, ar visi Raudonojo Lapino plaukai tos pačios spalvos.

Kur buvo, ką veikė ir ką vedė Patrikas nuo 1867 iki 1871-ųjų, nežinia. Tačiau 1871-ųjų vasarą jis jau kasė deimantus Pietų Afrikoje. Kasti sekėsi gal ir nelabai kaip, užtat pasisekė sutikti dar vieną itin turtingą našlę – Gertrūdą van Halen. Tad 1873 metais Patrikas vėl vedė. Tas jau nebestebina, stebina tik tai, kad su Gertrūda O‘Hara nugyveno šešerius metus, kol 1879-ųjų gruodį moteriškė pasimirė, palikdama Patrikui didžiules žemės valdas ir septyniolikmetę dukterį iš pirmosios santuokos – Ebigėlę.

1880 metų pabaigoje įsiplieskė pirmasis anglų-būrų karas. Tačiau tai nesutrikdė Patriko – 1881 metų sausio 28 dieną jis beveik vedė savo įdukrą. Beveik, nes ceremonijos metu į bažnyčią pataikė patrankos sviedinys. Žuvo Patrikas, Ebigėlė ir kunigas. Klapčiukas atsipirko amputuota koja.

Nežinia, kiek dar tęstųsi O‘Haros nuotykiai, jei ne tas nelemtas sviedinys.

Štai tokia baika, kurią aš jums nusprendžiau papasakoti būtent šiandien, pirmąją balandžio mėnesio dieną.

Pažaiskime pabėgimą

Sykis nuo sykio vis kas nors prabyla apie kompiuterinių žaidimų žalą vaikams. Ar tikrai žaidimai tik kenkia ir nieko neišmoko? Štai prieš kelerius metus skaičiau žinutę apie berniuką, kuris pasinaudojęs „World of Warcraft“ žaidime naudota taktika išgelbėjo seserį nuo ją užpuolusio briedžio. Pirmiausiai jis nukreipė žvėries agresiją į save, garsiai šūkaliodamas ir mesdamas į jį po ranka pasipainiojusį pagalį. Kai briedis pasisuko į berniuką, šis apsimetė mirusiu – krito ant žemės ir nekrutėjo. Briedis pastovėjo kurį laiką ir nuėjo sau. Štai taip žaidime naudojamos savybės „taunt“ bei „feign death“ pravertė gyvenime. Tačiau šįsyk aš norėjau papasakot ne apie kompiuterinius, o apie stalo žaidimus, kurie, pasirodo, taip pat gali išgelbėti gyvybę.

Christopher William Clayton Hutton

1940 metais britų žvalgybos padalinio MI9 karininkas Kristoferis Hatonas (Christopher William Clayton Hutton, 1893–1965) gavo užduotį sukurti žemėlapius, kurie pagelbėtų priešininko numuštiems pilotams atrasti kelią iki savo pozicijų. Pats buvęs lakūnas, kovęsis Pirmajame pasauliniame kare, Hatonas suprato užduoties svarbą. Pačius žemėlapius jam mielai suteikė garsūs atlasų leidėjai  John Bartholomew and Son Ltd., kurie spausdino Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Italijos bei daugelio kitų Europos šalių žemėlapius. Dabar beliko atrasti tinkamą pagrindą. Hatonas norėjo, kad jo žemėlapiai būtų tvirtesni už popierių, neištežtų vandenyje, nešnarėtų ir nečežėtų, būtų sunkiai aptinkami kratos metu. Tokiu idealiu pagrindu tapo specialus šilkas. Tad be visų minėtų savybių, žemėlapį dar buvo galima naudoti filtruoti nešvarų vandenį, parišti sužeistą ranką ar, galų gale, išsišnypšti nosį. Teko dar pavargti beieškant dažų, kurie neišbluktų netgi ilgokai pabuvę sūriame vandenyje, bet ir tai padaryti pavyko. Hatonas taip pat surado, kas galėtų gaminti miniatiūrinius kompasus – tokius, kurie tilpo uniformos sagoje.

O kaip pagelbėti tiems, kurie jau pateko nelaisvėn neturėdami tokio nuostabaus žemėlapio? Ir čia išeitis atsirado. Ženevos konvencija leido belaisviams gauti siuntinius iš namų bei labdaros organizacijų. Galima buvo gauti maistą, rūbus, netgi įvairius stalo žaidimus. Britai kaip mat įkūrė keletą fiktyvių labdaros organizacijų, kurių siuntiniuose belaisvius pasiekdavo ne tik maistas, bet ir kortų kaladės bei žaidimo „Monopolis“ rinkiniai. Vokiečiai į tai žiūrėjo teigiamai. Tegul tik žaidžia. Kuo daugiau laiko sugaiš žaisdami, tuo mažiau jo liks mintims apie pabėgimą. Logiška, bet šiuo atveju – klaidinga mintis. Tiek „Monopolio“ lenta, tiek kortos slėpė savyje paslaptį – tarp dviejų popieriaus lapų įklijuotą ploniausio šilko žemėlapį. Negana to, britai netgi įsigudrino tarp netikrų, žaidimui skirtų, pinigų įmaišyti ir vokiškų bei prancūziškų banknotų.

Šia idėja pasinaudojo ne tik britai – amerikiečiai taip pat suskubo savo pakliuvusiems į nelaisvę kariams siųsti „labdarą“. Nežinia, kiek belaisvių sugebėjo pasinaudoti tomis priemonėmis, bet tikrai ne vienas ir ne du.

Avinžirnių testas

Kartoka likimo ironija gimti karališkoje šeimoje pačiu jauniausiu sūnumi. Tikimybė kada nors klestelt į sostą – visiškai niekinga. Taip, būna, kad vyresnieji broliai nusisuka sprandą medžioklėje, pasigriebia kokią mirtiną ligą, suvalgo neteisingų grybukų. Bet tu vis tiek lieki paskutinis eilėje.

Karolis buvo kaip tik tas jauniausias Liudviko VIII (visai nekarališkai nusibaigusio nuo dizenterijos) sūnus, kuris, regis, turėjo mesti šalin visas svajas apie sostą. Tačiau jis buvo ne iš tų, kas lengvai pasiduoda. Ne, Karolis nepuolė regzti intrigų ir nuodyt vyresniųjų brolių, norėdamas gerokai pasistūmėti eilėje. Jis išvis nusispjovė į tą eilę ir nutarė susikurti karalystę pats.

1246 metais įšventinimo į riterius proga jo vyresnysis brolis, Prancūzijos karalius Liudvikas IX, pramintas Šventuoju, Karoliui padovanojo Anžu grafystę. Tai pačiais metais sykiu su žmona gavo dar ir Provanso grafystę. Tiesa, pats Provansas, matyt, tuo ne itin džiaugėsi, nes vėlesniais metais Karoliui I Anžu teko vis malšinti ne vieną, tai kitą sukilimą.

Karolis I Anžu

1258 metais Sicilijos karaliumi tapo nesantuokinis Šventosios Romos Imperijos valdovo Frydricho II sūnus Manfredas. Su Hohenštaufenais (dinastija, kuriai ir priklausė Frydrichas II) nuolat konfliktuojančiam popiežiui Urbanui IV tai labai nepatiko ir jis ėmė dairytis, kuo gi galima būtų pakeisti Manfredą Sicilijos soste.  Pasiūlymo nuversti Hohenštaufenų atžalą sulaukęs Karolis I Anžu labai ilgai nedvejojo. Tiesa, kol vyko derybos, Urbanas IV pasimirė, tačiau jį pakeitęs naujasis popiežius, Klemensas IV laikėsi savo pirmtako pozicijos. Tad 1266 metų sausio 6 dieną Karolis I Anžu Romoje, Šv. Petro bazilikoje buvo karūnuotas Sicilijos karaliumi.

Dviems karaliams vienoje Sicilijoje aiškiai buvo per ankšta. Sausio 20 dieną Karolio I Anžu armija išžygiavo iš Romos, pasirengusi užkariauti Siciliją. Manfredas pasitiko priešininką pietinėje Italijoje, prie Benevento miesto. Čia ir gavo į kaulus – pats Manfredas žuvo, jo kariauna buvo sutriuškinta. Kovo 7 dieną Karolis I Anžu iškilmingai įžengė į savo naujosios karalystės sostinę – Neapolį.

Tęsėsi nuolatinių karų metai. Karolis I Anžu įsitvirtino pietų Italijoje, užkariavo dalį šiaurinės Afrikos ir vis dažniau dairėsi į Konstantinopolį. Jis planavo atkovoti šį miestą ir atkurti Lotynų Imperiją.

1270 metų rugpjūčio 25 dieną Karolis I Anžu neteko ištikimo sąjungininko – mirė jo brolis, Prancūzijos karalius Liudvikas IX. Liūdesys liūdesiu, bet net iš tokios nelaimės Karolis norėjo išpešti naudos. Jau sklido kalbos, jog Liudviką IX reikėtų kanonizuoti, tad palaidojęs jį Sicilijoje, Karolis sustiprintų savo prestižą. Deja, tam pasipriešino Liudviko sūnus, naujasis Prancūzijos karalius – Pilypas III. Galiausiai priimtas išties saliamoniškas sprendimas: Liudviko IX kaulai palaidoti tradicinėje Prancūzijos karaliams vietoje – Sen Deni abatijoje,  o oda ir vidaus organai – Monrealio bažnyčioje, netoli Palermo.

Savo svajas apie Bizantiją Karolis I Anžu pasiliko ateičiai, o kol kas užkariavo didesnę Albanijos dalį ir pasiskelbė ir šios šalies karaliumi. Žodžiu, apie jo pergales ir pralaimėjimus galima dar daug rašyti, bet ir taip išsiplėčiau, nes iš tikrųjų tai papasakot norėjau visai apie kitką.

Taigi, 1282metai. Karolis I Anžu – vienas galingiausių Europos monarchų. Svajonė apie užkariautą Konstantinopolį jau čia pat, ranka pasiekiama. Mesinos uoste stovi didžiulė Karolio armada, laukianti signalo pajudėti. Karaliaus agentai naršo po Siciliją, atimdami iš ir taip jau didžiuliais mokesčiais prislėgtų valstiečių paskutinius grūdus, išsivarydami karves ir kiaules. Armijai reikalingas proviantas, kaip gi kitaip.

Tais metais Velykos buvo ankstyvos – jas šventė kovo 29 dieną. Palermo pakraštyje stūksančios Šv. Dvasios bažnyčios varpai skambino, kviesdami miestiečius į mišparus. Žingsniuojantys į bažnyčią žmonės linksmai klegėjo, kai kurie dainavo. Netikėtai pasirodė būrelis prancūzų valdininkų, panorusių prisijungti prie šventės. Siciliečiai tuo anaiptol neapsidžiaugė. Juolab kad daugelis prancūzų buvo girti ir kaip mat pradėjo kabinėtis prie moterų, netgi tų, kurios žingsniavo sykiu su savo vyrais. Ne tik kabinėtis, bet netgi jas „nešvankiai glostyti“.

Tarp apgirtusių prancūzų buvo toks seržantas Druė (Drouet), kuris čiupęs vieną moterį iš minios ėmė ją tempti į atokesnę vietą. Gal norėjo prancūzų kalbos pamokyti, o gal apie orą pasikalbėti. Moters krūtis gi gniaužė, matyt, visai atsitiktinai. Nieko keista, kad jos vyro tai nesužavėjo. Vyriokas išsitraukė durklą ir smeigė seržantui krūtinėn. Įniršę prancūzai puolė tą sicilietį, norėdami atkeršyti už savo draugą. Tačiau – ups! – staiga paaiškėjo, kad juos supa minia tokių pat piktų salos gyventojų. Ir kone kiekvienas turį durklą ar netgi kardą. Taip nė neprasiblaivę ir iškeliavo pas Abraomą.

Minia, ką tik ketinusi melstis, pasuko nuo bažnyčios atgal į miesto pusę. Girdėjosi šūksmai „Mirtis prancūzams!“ *

Pacituosiu anglų istoriką Styveną Ransimeną (Steven Runciman): „Jie žudė kiekvieną sutiktą prancūzą. Siciliečiai veržėsi į užeigas, kuriose lankėsi prancūzai, ir prancūzų namus, negailėdami nei vyrų, nei moterų, nei vaikų. Sicilietės, ištekėjusios už prancūzų, žuvo kartu su savo vyrais. Maištautojai brovėsi į dominikonų ir pranciškonų vienuolynus, vilko lauk visus užsieniečius vienuolius ir liepė kiekvienam ištarti žodį „ciciri“ (avinžirniai), kurio prancūzai neištardavo. Bet kuris, neišlaikęs šio išbandymo, būdavo nužudytas.“

Andrea Gastaldi “Sicilijos mišparai“

Tą naktį Palerme buvo išskersta apie 2000 prancūzų. Maištas plėtėsi toliau ir per artimiausias kelias dienas saloje jų žuvo bene 6000. Supratę, jog vieni prieš Karolio I Anžu armiją neatsilaikys, maištininkai kreipėsi pagalbos į Aragono karalių Pedrą III, žadėdami šiam Sicilijos karūną. Pedras mielai sutiko. Rugpjūtį jis išsilaipino Sicilijoje ir gana greit išstūmė Karolį iš salos. Sėkmė nuo pastarojo aiškiai nusisuko. Karolis I Anžu pralaiminėjo vieną mūšį po kito.

1285 metų pavasariui buvo suplanuotas kryžiaus žygis prieš Aragoną, kuriame žadėjo dalyvauti ir Prancūzijos karalius, tačiau Karolis I Anžu 1284-jų pabaigoje susirgo ir pasimirė, vietoj didžiulės imperijos savo paveldėtojams palikdamas tik Neapolį.

* Yra legenda, jog siciliečiai skandavo „Morte Alla Francia, Italia Anela“ (Mirtis visiems prancūzams, Italija kviečia), iš to šūkio pirmųjų raidžių neva ir užgimė žodis „mafia“.

Reklaminė pauzė

Naujausias „Verslo klasės“ numeris šią savaitę pasieks prenumeratorius, o kitą – jau galite jį medžioti pardavimo vietose.

Šį bei tą ten prirašinėjau ir aš. Jei skaitysite atidžiai, tuomet sužinosite kokią problemą vienam tokiam pėstininkui XVII a. pabaigoje padėjo išspręsti įtaisas, aprašytas kaip „sidabrinis vamzdelis su odiniais dirželiais“.

Kvietimas į boikotą

Viešpaties metuose du tūkstantis penkioliktuose  spalių mėnesio 29 dieną, saulei ritantis link laidos (tiems gi, kas dziegorių turi, parašysim razumniau – ketvirtą valandą popiet), šv. Mato iš dausų globojamos Muitinės muziejuje vyks ciūdai neregėti. Sako, elektrą išjungs, o tada jau visaip šiurpins.

Žodžiu, jau ryt, spalio 29 dieną, 16 val., Vilniuje, Jeruzalės g. 25 vyks Gedimino Kulikausko  knygos „Elektros boikotas“ pristatymas. Tiems, kas skaitė pirmąją Gedimino knygą „Apelsinų kontrabanda“, autoriaus pristatinėt nereik, o kas neskaitė – tas turi papildomą stimulą ateit ir susipažint. Juolab, kad bus galima naująją knygą įsigyt pigiau, o autorius netgi žadėjo nepatingėt autografą brūkštelt. Ateikit.

Čia buvo reklama.

Bet vis tiek – ateikit.