Trečiasis kosmonautas

1956-1960 metais pradėtas formuoti pirmasis SSSR kosmonautų būrys. Žinoma, tada dar niekas net savanoriams, dalyvaujantiems atrankoje, to nesakė. Tvirtino, neva atrinkinėja naujos technikos bandytojus. Na, kaip ir nemelavo, bet tiesos nesakė.

Iš begalinio kandidatų skaičiaus galiausiai apsistota ties šešiais. Tačiau beskubant bet kuria kaina aplenkti amerikiečius rimtas treniruotes pradėjo trys kandidatai – Jurijus Gagarinas, Germanas Titovas ir Grigorijus Neliubovas.

Grigorijus Neliubovas

„…dabar iki starto liko suskaičiuotos minutės. Tariu jums, mieli draugai, iki pasimatymo.“ Garsusis „pirmojo kosmonauto kreipimasis“ buvo įrašytas likus mėnesiui iki starto. Įrašytas trim variantais. Mat, kuris būtent iš trejeto taps pirmuoju, nežinojo nė patys kandidatai. Tvirtinama, kad tinkamiausias buvo Neliubovas. Bet toks jis buvo iki tol, kol kandidatų bylos nebuvo duotos peržiūrėti tuometiniam sovietų sąjungos vadovui – Nikitai Chruščiovui. Ir čia Neliubovo laukė pirmasis likimo smūgis.

„Neliubovas? Argi tai tinkama pavardė pirmajam tarybiniam kosmonautui? Va, jeigu jis būtų Liubovas…“ – tarė Chruščiovas. 1961 metų balandžio 10 dieną oficialiai patvirtinta Jurijaus Gagarino kandidatūra. Tądien jiems trims išdavė pirmuosius kosmonauto pažymėjimus. Gagarinui – nr.1, Titovui – Nr. 2, Neliubovui teko pažymėjimas Nr. 3.

Nepaisant to, Neliubovas labai tikėjosi būti antruoju, tačiau rugpjūčio 6 dieną starto aikštelėn žengė Titovas.

Lapkričio mėnesiui buvo suplanuotas trečiasis skrydis. Jis turėjo trukti tris paras. „Trečias skrydis, tris paros, kosmonautas Nr. 3“, – taip, matyt, tylomis svajojo Neliubovas, tačiau tą skrydį atšaukė. Vietoje jo suplanavo internacionalinį skrydį, tad 1962 metų rugpjūčio 11 dieną su „Vostok 3“ į kosmosą pakilo čiuvašas Andrianas Nikolajevas, o po dienos – su „Vostok 4“ – ukrainietis Pavelas Popovičius.

O 1963 metų kovo 27 dieną nutiko tai, kas visiems laikams užkirto Neliubovui kelią į kosmosą. Iki šiol iki galo neaišku, kaip buvo iš tiesų, mat pasakojama bent kelios versijos. Tačiau vienas faktas neabejotinas, karinis patrulis sulaikė tris iš „kosmonautų būrio“ – Anikejevą, Filatovą ir Neliubovą. Neva buvo išgėrę, neva trikdė viešąją tvarką. Vieni sako, kad to išgėrimo buvo viso labo po taurę šampano, kiti pasakoja, kad nė to nebuvo. Yra versija, kad Filatovas ir Anikejevas pasivaišino alumi ir juokais spręsdami, kuris stipresnis – lenkė ranką. Kryptelėjo neatsargiai ir bokalas nulėkė žemėn. Bufetininkė pakėlė triukšmą, atsitiktinai į kavinę užsukęs Neliubovas užstojo draugus…

Kaip ten bebūtų, sovietinis kosmonautas negalėjo būti susitepęs nė menkiausia dėmele. Tad visi trys buvo pašalinti iš kosmonautų būrio. Neliubovui, kuris visgi buvo vienas geriausių ir, gal būt, jo kaltė tame incidente iš tiesų buvo mažiausia, pasiūlyta išeitis – jam tereikėjo atsiprašyti karinių patrulių, su kuriais šis apsistumdė. Išdidus Neliubovas atsisakė.

Kairėje – pirmojo kosmaonautų būrio nuotrauka. Dešinėje – ta pati nuotrauka, “pakoreguota“ spaudai – Neliubovo joje nebeliko.

Sakoma, kad Koroliovas, kuris labai mėgo Neliubovą, pažadėjo jam, jog po kokių trejeto metelių pasistengs sugrąžinti jį į kosmonautų būrį. Tačiau 1966 metų sausį Koroliovas mirė. Kartu su juo mirė ir bet kokia Neliubovo viltis kada nors pakilti į kosmosą.

Pasakojama, kad Neliubovas sėsdavo į pirmą pasitaikiusį traukinį, rodydavo pakeleiviams savo kosmonauto pažymėjimą ir bendras nuotraukas su Gagarinu, Titovu, kitais kosmonautais. Ir, žinoma, jam tuoj pat įpildavo. O 1966 vasario 18 dieną Neliubovas žuvo po traukinio ratais. Artimieji buvo įsitikinę, kad jis pasitraukė iš gyvenimo savo noru, tačiau oficiali versija kita – nelaimingas atsitikimas.

Save

Pirmas, bet ne nugalėtojas

Dorando Pietris (Dorando Pietri) gimė 1885 metais. Anksti pradėjo darbuotis kepykloje. 1904 metų rugsėjo mėnesį miestelyje, kuriame Dorando gyveno, įvyko nekasdienis įvykis – bėgimo varžybos, kuriose dalyvavao garsus to meto italų bėgikas Periklas Paljanis (Pericle Pagliani). Pagal gyvavusią tradiciją, bėgime sudalyvavo ir norintys vietos gyventojai. Neliko nuošaly ir Dorando, kuris atskubėjo prie starto linijos nė nenusivilkęs darbo rūbų. Visų nuostabai, jis aplenkė Paljanį.

Tai neliko nepastebėta ir jau po kelių dienų Dorando pirmąsyk sudalyvauja oficialiose varžybose. 3000 metrų distanciją jis įveikė antras. Dorando Pietris atkakliai treniravosi ir nugalėjo kvalifikaciniame bėgime, taip iškovodamas teisę startuoti olimpinių žaidynių maratone.

Deja, 1906 metais surengtose „neeilinėse“ olimpinėse žaidynėse sėkmė nuo jo nusigręžė. Įveikęs 24 kilometrus ir lenkdamas artimiausią konkurentą 5 minutėmis, jis buvo priverstas pasitraukti iš trasos, sutrikus skrandžiui.

1907 metais jis vėl Italijoje skynė pergalę po pergalės, tad niekas neabejojo, kad 1908 metų olimpiados maratonas taps jo žvaigždžių valanda. Bet kaip sakoma, žmonės planuoja, o dievai juokiasi.

1908 metų liepos 24 dieną Londone tvyrojo neįprasta kaitra, tačiau maratono starto, žinoma, niekas dėl to nenukėlė. 14:33 pokštelėjo teisėjo pistoletas, paskelbdamas startą. Įveikęs 39 kilometrus Pietris išsiveržė į priekį ir užtikrintai pirmavo. Tačiau, kai finišas jau buvo ranka pasiekiamas, o Dorando Pietris įbėgo į stadioną, kuriame finišo laukė 75 000 žiūrovų, dėl šiluminio smūgio bėgikas visiškai prarado orientaciją ir nubėgo į kitą pusę. Teisėjai jį perspėjo apie klaidą, Pietris apsisuko, nubėgo dar kelis žingsnius ir nukrito. Teisėjai jį pakėlė ir Pietris tęsė bėgimą. Per paskutinius 200 metrų iki finišo jis krito dar 4 kartus ir kiekvieną sykį jį pakeldavo teisėjai. Pietriui visgi pavyko finišuoti.
Amerikiečiai, kurių bėgikas Džonis Heizas (Johnny Hayes) atbėgo antras, pateikė protestą, motyvuodami tuo, kad Pietris įveikė distanciją tik teisėjų padedamas. Tad italas buvo diskvalifikuotas, o auksas atiteko amerikiečiui.

Tačiau Pietrio pastangos ir atkaklumas neliko nepastebėti. Anglijos karaliaus Eduardo VII žmonos, karalienės Aleksandros Danės nurodymu buvo pagaminta tiksli taurės kopija (tik iš paauksuoto sidabro) ir įteikta italui apdovanojimo ceremonijos metu.

Moteris kare

Ji gimė Lietuvoje 1943 metais. Į JAV kartu su tėvais atvyko po ketverių metų. 1967-ais jauna, nepatyrusi, dar nė vieno žodžio laikraščiui neparašiusi žurnalistė kreipėsi į žurnalo „Look“ redaktorių, prašydama išsiųsti ją į Vietnamą karo korespondente. Redaktorius ją pasiuntė, tiesa, ne į mūšio lauką, o kur toliau. Gal netikėjo ja, kaip žurnaliste, gal tiesiog pagailėjo – mat tik prieš kelias dienas Vietname žuvo kitas „Look“ korespondentas. Vyras.

Ji buvo ne iš tų, kas lengvai pasiduoda. Ji sudalyvavo TV viktorinoje „Password“, kurioje laimėjo 500 dolerių. Už tuos pinigus nusipirko lėktuvo bilietą į Saigoną.

Nepriklausoma korespondentė karą matė iš arti – nesislapstė štabe, o lydėjo karius mūšio lauke. Sakoma, kad kareiviai mielai bendravo su mergina, o štai karininkai jos nemėgo. „Kare ne vieta moteriai“, – burbėjo jie, tarsi kažkam išvis kare būtų vieta.

Jūratė Kazickas Vietname

1968 metų kovo 8 dieną būrį, kurį lydėjo korespondentė, apšaudė. Staiga pasigirdo švilpimas, kažkas šūktelėjo „Atlekia!“, o tuomet jau driokstelėjo. Sviedinys sprogo per 50 metrų nuo merginos. Užuot kritusi ant žemės, vos išgirdus švilpesį, ji bandė bėgti link bunkerio. Tai buvo klaida. Skeveldros pataikė į veidą, ranką, koją ir nugarą. Po mūšio merginą sraigtasparniu nugabeno į ligoninę.

Kariškiai nesugalvojo atsiųsti jai gėlių, o vienas pulkininkas netgi mestelėjo: „Gavo,ko ieškojo.“

Vėliau ji pabuvojo dar ne viename karštame pasaulio taške. Ir nuveikė nemažai gero. O 2012 Balžeko lietuvių kultūros muziejus visuomenės veikėją, filantropę, verslininkę ir žurnalistę Jūratę Kazickas išrinko Metų žmogumi.

Gal kam Eifelio bokšto? Nebrangiai

Viktoras Liustigas (Victor Lustig) gimė Hostinės miestelyje (dabartinės Čekijos teritorijoje).Išsilavinęs, laisvai kalbėjo bent penkiomis kalbomis, tačiau nuo jaunystės buvo velnių priėdęs. Devyniolikos metų įsivėlė į rimtas muštynes dėl merginos – tą faktą visą likusį gyvenimą jam primins randas po kairiąja akimi. Už įvairius smulkius nusikaltimus pasėdėjo cypėje. Ko gera, ten ir nusprendė, jog smulkūs nusikaltimai – ne jo profilis. Viktoras buvo iš tų, kurie savo gyvenimo credo galėjo pasirinkti frazę „jeigu vogt, tai milijoną, jei mylėt, tai karalienę“. Karalienės, tiesa, nemylėjo, o štai dėl kito punkto bent jau stengėsi.

Victo Lustig

Iki Pirmojo pasaulio karo vertėsi azartiniais lošimais transatlantiniuose laineriuose, kursavusiuose tarp Prancūzijos ir Niujorko. Aiškiai turėjo ir miklias rankas ir aštrų protą. Be to, turėjo dar ir šalutinį versliuką – pardavinėjo pinigų spausdinimo aparatėlį. Pirkėjai, žinia, ne kvailiai, iškart čiumpa jautį už ragų – girdi, kam tau pinigai, jei turi tokį aparatą. Bet ir Viktoras ne pėsčias: pinigų reikia greit, o aparatas turi vieną trūkumą – vieną 100 dolerių vertės banknotą spausdina 6 valandas. Pirkėjas, bijodamas apgavystės, sulaukia pirmojo atspausdinto banknoto, pauosto, paglamžo ir sumoka „išradėjui“ 30 000 dolerių (galimas dalykas, Liustigas kartais ir nuolaidą taikė). Aparačiukas viltis pateisina – dirba išsijuosęs, spausdina turtus. Deja, po 12 valandų pirkėjas lieka su dar dviem 100 dolerių „atspausdintais“ banknotais ir nebeveikiančiu aparatu. Na, kaip nebeveikiančiu – jei jį užtaisytum vėl trimis banknotais, jis dar 18 valandų dirbtų ir grąžintų tas pačias šimtines. Pretenzijas reikšt, kaip suprantat, būna jau per vėlu – Viktoro pėdos seniai ataušusios.

Al Capone

Amerikoje jau „grafas“ Viktoras Liustigas įkalbėjo Alą Kaponę (Al Capone) investuoti 50 000 dolerių į „garantuotą reikalą“. Palaikė tuos pinigus kelis mėnesius banke, tuomet grąžino juos garsiajam gangsteriui, paaiškinęs, kad biznis žlugo, tad jam teko išparduoti visą savo turtą, jog galėtų surinkti bent tą sumą, kurią gavo iš Kaponės. Sužavėtas tokio garbingo poelgio, gangsteris kaip mat iš grąžintos sumos atskaičiavo penkis tūkstančius dolerių ir įkalbėjo Viktorą juos priimti.

1925 metais Viktoras jau Paryžiuje. Čia sukvietęs šešis verslininkus į slaptą pasitarimą Liustigas prisistatė aukštu pašto ir telegrafo ministerijos valdininku ir prisaikdinęs visus tylėti apie tai, ką išgirs, atskleidė jiems paslaptį – šaliai per brangu išlaikyti Eifelio bokštą, kurį vien perdažyti žinot, kiek dažų reikia? Todėl priimtas sprendimas parduoti jį metalo laužui. Kad nekiltų bereikalingo šurmulio iki sandorio pradžios reikia laikyti visą tai paslaptyje. O jis, Viktoras, įpareigotas išrinkti verslininką, su kuriuo vyriausybė ir sudarys pirkimo-pardavimo sutartį. Apie tai, kad laimingąjį verslininką (tiksliau auką) Liustigas jau seniai nusižiūrėjęs, apdairiai nutylėjo.

Paryžius, 1925

Auka buvo vardu Andrė Puasonas (Andre Poisson), kuris seniai svajojo patekti į stambiausių Paryžiaus verslininkų ratą, o Eifelio bokšto įsigijimas tai, žinoma, paspartintų. Tiesa, jo svajones kiek drumstė žmona, amžinai bambanti ir užduodanti nesmagius klausimus – kodėl viskas taip įslaptinta? Kodėl pasirinktas būtent Puasonas, tikrai ne pati tinkamiausia kandidatūra? Viktoras atsiduso ir prisipažino – valdininko alga nedidukė, todėl jis (pridūrė mikčiodamas ir rausdamas) tikėjosi, kad Puasonas jam na… atsilygins. Čia verslininkas lengviau atsiduso – kyšio reikalaujantys valdininkai jam jokia naujiena. Žinoma, jis skolingas neliks. Vyrai sukirto rankomis ir po kelių valandų Viktoras jau dundėjo traukiniu į Vieną, glostydamas ant kelių laikomą lagaminą, kuriame be pinigų už Eifelio bokštą buvo dar ir atskiras banknotų pluoštelis – laimingo Puasono „padėka“.

Keisčiausia, kad afera praėjo be pasekmių – Puasonui buvo pernelyg gėda kreiptis į policiją. Tad po mėnesio Liustigas grįžo Paryžiun, sukvietė kitus šešis verslininkus ir pakartojo pasiūlymą. Deja, šįsyk vienas iš šešeto jį įskundė. Viktorui teko sprukti.

Grįžęs Amerikon jis susirado graverį Tomą Šo (Tom Shaw), kuris pagamino Liustigui plokšteles netikrų pinigų spausdinimui. Penkerius metus Viktoras sėkmingai vertėsi pinigų padirbinėjimu, kol galiausiai 1935 metais įkliuvo.

Likus dienai iki teismo, Viktoras sugebėjo pabėgti iš kalėjimo. Tačiau laisve džiaugėsi nepilną mėnesį. Po 27 dienų buvo vėl sučiuptas Pitsburge, nuteistas 20 metų kalėjimo ir išsiųstas į garsiąją Alkatraso salą. Čia, Alkatrase , 1947 metais ir mirė nuo pneumonijos.

Meilė ir mirtis Tosingėje

Monteki! Kapuleti! Pažiūrėkit,
Kuo baigės jūsų prakeikti vaidai,
Kaip meilės rykšte nubaudė jus Dievas!
William Shakespeare

Elvira Medigan (Elvira Madigan) gimė ir augo cirke. Tėvas – danų akrobatas Frederikas Jensenas (Frederik Jensen), mama – cirko artistė Eleonora Olsen (Eleonore Olsen). Tiesa, tėvas pasimirė netrukus po mažosios Elviros gimimo. Ilgai negedėjusi mama susirado naują gyvenimo palydovą. Žinoma, vėl cirko pasaulio atstovą – amerikietį žokėjų Džoną Mediganą (John Madigan), taip pat auginusį mažametę dukterį.

1872 metais penkiametė Elvira debiutuoja savo patėvio numeryje kaip jojikė. Vėliau sykiu su Medigano dukterimi išgarsėjo kaip seserų Medigan duetas. Elvira buvo ne tik puiki raitelė, bet dar ir talentinga lyno akrobatė. Seserys Medigan ilgus metus žavėjo publiką savo pasirodymais,sėkmingai gastroliavo didžiosiose Europos sostinėse, o 1886 metais Danijos karalius Kristijonas IX netgi apdovanojo jas aukso kryžiumi.

1888 metais dvidešimt vienerių metų Elvirą cirko pasirodymo metu pamatė švedų aristokratas, karališkojo dragūnų korpuso karininkas Sikstenas Sparė (Sixten Sparre). Pamatė ir įsimylėjo. Elvirą ūsuotas gražuolis taip pat pakerėjo. Tiesa, jausmus teko slėpti, mat cirko artistė aristokratui, žinia, ne pora, nekalbant jau apie tą nedidelę smulkmeną, kad Sikstenas buvo vedęs ir turėjo porą vaikų.

Elvira Madigan ir Sixten Sparre

Galop pavargę nuo slapstymosi, įsimylėjėliai pasiryžo drąsiam žingsniui. 1889-aisiais jiedu metė viską (Sikstenui tai reiškė dar ir dezertyravimą iš armijos) ir pabėgo į pasaulio kraštą. Tiesa, šiuo atveju tas pasaulio kraštas buvo ne taip jau toli – nedideliame Danijos miestelyje Svendborge. Čia visiems prisistatė kaip jaunavedžių pora, atvykusi medaus mėnesio. Nuolatinis laikymasis už rankų, švelnūs vienas kitam skirti žvilgsniai tą versiją tarsi ir patvirtino. Tačiau net pasaulio pakrašty žmonės ne visiški kvaileliai. Netrukus jie atkreipė dėmesį, jog vestuvinis žiedas puošia tik vyriškio rankas, o jaunoji nuotaka įtartinai panaši į neseniai mįslingai prapuolusią cirko artistę. Porelei teko sprukti į pasaulio krašto kraštą.

1889 liepos 18 dieną mažoje Tosingės salelėje mūsų porelė susiruošia į pikniką, iš kurio niekada nebegrįš. Nežinia, ar tai buvo iš anksto priimtas sprendimas, ar spontaniškas poelgis, tačiau miško pievelėje Sikstenas iš pradžių nušauna Elvirą, o tuomet nusižudo ir pats. Tokia štai šiaurietiška Romeo Ir Džiuljetos istorijos versija.

Beje, iki šiol besituokiantys Tosingėje po jungtuvių būtinai atneša gėlių ant Elviros ir Siksteno kapo.

Vienaakis išvaduotojas

Kanados prancūzas Leo Mažoras (Leo Major) – vienas iš tų žmonių, apie kuriuos skaitai ir stebiesi, kaip čia Holivudas dar nesuleido savo nagų į jo gyvenimo istoriją. Kita vertus, ekranizuok visa tai – ir būrys kritikų iš visų pakampių šūkaus: „Pasakos vaikams! Gyvenime taip nebūna!“

Būna, ponai, būna.

1940-ieji. Devyniolikmetis Leo stoja į armijos gretas. Tačiau savo progos pakariaut jam teks laukti dar ilgai. Užtat kai jau sulauks… Prabėgo ketveri metai ir štai, išsilaipinimo Normandijoje operacijos metu, Leo vienas pats (įsidėmėkite tuos žodžius – vienas pats, juos pavartosiu dar ne sykį) užgrobė vokiečių šarvuotį Sd.Kfz. 251. Negana to, dar taip sėkmingai susiklosto, kad būtent tame šarvuotyje buvo vokiečių ryšio įranga bei slapti kodai.

Sd.Kfz. 251

Po kelių dienų susidūręs su nacistų patruliais, Leo suskubo nužudyti keturis priešus, deja vienas iš jų dar spėjo švystelėti fosforinę granatą. Šis sprogimas neliko be pasekmių – Mažoras praktiškai apako viena akimi. Pasitraukti iš armijos jis atsisakė, pareiškęs, kad „liko kaip tik ta akis, kuria jisai taikosi į priešą“.

Leo Major

Šeldės mūšio metu Leo vienas pats (!) paėmė nelaisvėn 93 (!) priešininkus. Net jeigu liudininkai, it kokie viduramžių kronininkai, viską daugina iš dešimties – vis vien įspūdinga. Leo pavyko sučiupti vokiečių karininką, kuris nebaisiai norėjo mirti už fiurerį, tad įsakė savo kariams mesti ginklus. Taip, įrėmęs ginklo vamzdį karininkui į nugarą, Leo visą būrį vokiečių nusivarė link saviškių užimtų pozicijų. Pakeliui į juos dar puolė šaudyti netoliese įsitvirtinęs SS būrys, palaikęs visą tą procesiją priešininkais. Keli vokiečiai krito nuo saviškių kulkų, kitus Leo sėkmingai pristatė sąjungininkams. Už šitą žygį jam buvo pažadėtas medalis, kurio pats Leo ir atsisakė, teigdamas, jog generolas Montgomeris (Bernard Montgomery) yra pernelyg nekompetentingas, kad galėtų nuspręsti, kas vertas medalio, o kas ne.

Tačiau,kaip sakoma, apdovanojimas didvyrį susirado. Ne už tą, tai už kitką.

1945 metų balandį sąjungininkai priartėjo prie Zvolės miesto Nyderlanduose. Mieste buvo įsitvirtinę nacistai. Du kanadiečių pulko savanoriai pasišovė eiti žvalgybon. Kapralas Arsenu (Willie Arseneault) ir, žinoma, mūsų Leo. Deja, nepastebėtiems prasmukti miestan nepavyko – susidūrimas su vokiečių patruliu kapralui kainavo gyvybę. Leo spėjo pašauti du vokiečius, o išlikę gyvi automobiliu nudūmė miestan.

Kas kitas gal būtų grįžęs ir pranešęs apie nepavykusį bandymą, bet ne Leo. Avantiūrizmo liepsna svilinte svilino jo subinę. Prisidengęs nakties tamsa jis vis dėlto prasmuko į Zvolę. Tuščioje gatvelėje pastebėjo vokiečių automobilį ir jame snaudžiantį vairuotoją. Nuginklavęs jį, Leo nusivedė belaisvį į barą, šalia kurio ir stovėjo automobilis. Tuščiame bare gėrimais mėgavosi karininkas, kurio lauke ir lūkuriavo vairuotojas. Po akimirkos buvo nuginkluotas ir karininkas. Čia paaiškėjo, jog abu vokiečiai laisvai bendrauja prancūzų kalba, mat buvo kilę iš Elzaso. Tuomet Leo jiems papasakojo, kad miestas apsuptas, o netrukus prasidės artilerijos apšaudymas ir ataka, po kurios Zvolėje akmens ant akmens neliks. Tada… atidavė karininkui pistoletą ir spruko iš baro, kol vokiečiai neatsitokėjo.

Likusią nakties dalį Leo praleido bėgiodamas Zvolės gatvėmis, šaudydamas į dangų iš automato ir vėl pasislėpdamas. Aptikęs pastatą, kuriame buvo įsikūrusi vokiečių vadovybė, padegė jį. Čia užsimezgusiame susišaudyme nukovė aštuonis vokiečius. Galų gale, patikėję, kad sąjungininkai jau atakuoja Zvolę, paryčiais nacistai iš miesto pasitraukė. Taip Leo Mažoras vienas pats išvadavo visą miestą nuo vokiečių.

Už šią akciją Leo buvo apdovanotas medaliu (Distinguished Conduct Medal). Šįsyk apdovanojimo jau nebeatsisakė.

Karas baigėsi, o toji liepsna, svilinusi Leo pakinklius ir neleidusi nustygti vietoje – negeso. Tad nieko keista, jog prabėgus kone dešimtmečiui jis jau – Korėjos karo sūkuryje. Čia irgi netruko pasižymėti. Kone tris paras, laukdamas atvykstančio pastiprinimo, su saujele karių laikė užėmęs aukštumą ir atsimušinėjo nuo žymiai skaitlingesnių kinų pajėgų. Už tai nusipelnė ir antrojo tokio pat medalio.

Kad ir kaip būtų keista, mirė ne priešo kulkos pakirstas, o savo lovoje, 2008-aisiais.

P.S. Beje, kanadiečio žygdarbiui atminti, Zvolėje yra gatvė, pavadinta Leo Mažoro vardu.

Pametęs galvą

Vardas jo skambėjo kaip kokio būgnininko solo partijos finalinė fazė. Trys smūgiai per būgnus ir vienas per lėkštę. Na, ir vaizdo pilnumui – dvi būgnų lazdelės pabaigoje. Badu Bonsu II, akanų tautos, gyvenančios dabartinės Ganos pietuose ir Dramblio Kaulo Kranto pietryčiuose, vadas.

Badu Bonsu II, dar su galva ant pečių

1656 metais akanai ir olandai pasirašė vadinamąją Butre sutartį, įteisinančią olandų protektoratą Butre miestui ir artimiausiom teritorijoms. 1837 metais Badu Bonsu II vadovaujami akanai sukilo ir nužudė kelis olandų karininkus bei gubernatorių Henriką Tonebojerį (Hendrik Tonneboeijer). Jų galvomis Badu Bonsu II papuošė savo sostą. Atpildo ilgai laukti neteko. Olandai pasiuntė Afrikon baudžiamąją ekspediciją. Karą akanai pralaimėjo, Badu Bonsu II pateko nelaisvėn ir buvo pakartas. Olandų chirurgas po mirties nupjovė jo galvą ir išsiuntė ją į Nyderlandus. Ten jos pėdsakas netrukus ir pranyko.

Šią istoriją perskaitė olandų rašytojas Arturas Japinas (Arthur Japin), rinkdamas medžiagą savo knygai apie du ašančių princus –„De zwarte met het witte hart“, 1997 . Susidomėjęs jis ir atkapstė formalino stiklainį su užkonservuota afrikiečių vado galva Leideno universiteto Medicinos centro saugyklose. 2009 metais, prabėgus kone dviem šimtmečiams, Badu Bonsu II galva grįžo ten, kur jai ir dera būti. Ne ant pečių, žinoma, o Afrikon.

Didysis kombinatorius

„Apie pusę dvyliktos iš Šiaurės vakarų, nuo Čmarovkos kaimo, į Stargorodą įėjo jaunas, kokių dvidešimt aštuonerių metų vyras. Paskui jį sekė beglobis vaikas.

– Dėde! – linksmai šaukė jis, – duok dešimt kapeikų!

Jaunas vyras išsiėmė iš kišenės šiltą obuolį ir padavė vaikui, bet šis nesitraukė. Tuomet nepažįstamasis sustojo, su ironija pažvelgė į vaiką ir tyliai tarė:

– Gal tu norėtum gauti raktą nuo buto, kuriame yra pinigų?“

Neabejoju, kad atpažinote eilutes, kurios pirmą kartą mus supažindino su turkų valdinio sūnumi Ostapu Suleimanu Berta Marija Bender Bėjumi. Didysis kombinatorius nebuvo visiškas Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo fantazijos kūdikis. „12 kėdžių“ personažas turėjo prototipą, apie kurį čia ir papasakosiu.

Osipas Šoras gimė pirklio ir bankininko dukters šeimoje, Nikopolyje. Vėliau šeima persikėlė Odeson, kur Osipas ir užaugo.

Osipas Šoras

Savo neįtikėtinus aferisto gabumus pademonstravo jau jaunystėje. Sykį viename kaimo keliuke jis pagavo visiškai pliką vištą. Velniai žino, ar ją kas gyvą nupešė, ar kokios keistos ligos buvo užpulta, bet Osipui ji pakišo genialią idėją. Netrukus Odesos laikraščiai rašė apie stebuklingą selekcininkų pasiekimą – vištą be plunksnų, kurios nereikia pešti. Firma „Ideali višta“ siūlė sudaryti kontraktus tokių paukščių tiekimui. Stambiausi paukštienos tiekėjai pasirašė sutartis, įmokėjo avansą ir… nesulaukė pažadėtų paukščių. Kambarėlyje, kurį nuomavosi „Ideali višta“ rado tik tą vieną pliką vištą, ant kurios kaklo kabojo raštelis „Odesos selekcininkai išvedė dar vieną rūšį – vištą be galvos ir kaulų“.

Pažįstamam rabinui Beršteinui Osipas padėjo rinkti lėšas sinagogos remontui, pardavinėdamas vietas rojuje! Ant sinagogos sienos netgi kabėjo rojaus schema su sužymėtomis laisvomis vietomis, o šalia – kainynas. Kiekvienas galėjo išsirinkti sau vietą pagal skonį ir kišenės galimybes. Sakoma, kad Beršteinas už surinktus pinigus restauravo ne tik sinagogą, bet ir savo namą.

Baigęs gimnaziją, Šoras įstojo į Novorosijsko universitetą, tačiau mokslus netrukus metė. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, Osipas tapo kortuotoju. „Rankų miklumas ir jokios apgaulės“ padėdavo jam aplošti netgi profesionalius sukčius.

Osipas turėjo svajonę – troško iškeliauti Brazilijon arba Argentinon. Jis netgi ėmė rengtis atitinkamai – šviesūs rūbai, balta kapitono kepurėlė ir, žinoma, šalikas.

1916 metais Osipas gavo šaukimą į kariuomenę, tačiau pateikęs suklastotus dokumentus, liudijančius, jog jis yra turkų valdinio sūnus, nuo armijos išsisuko.

1918 metais nusprendė grįžti Odeson. Kelias iš Sankt-Peterburgo buvo tolimas, kišenėse švilpavo vėjai, šalyje buvo visiška suirutė. Tad kelionėje Osipas vertėsi, kaip išmanė. Apsimetęs šachmatų didmeistriu, provincijos miestelyje surengė simultaną, įsidarbino dailininku garlaivyje, šaltą žiemą praleido šilumoje, vedęs apkūnią našlę, nuo kurios sulig pirmais pavasario spinduliais paspruko.

Odesoje Osipas tapo kriminalinės tarnybos inspektoriumi, persekiojo garsiojo Miškos Japončiko gaują. Banditams nejautė jokio gailesčio. Šie, keršydami, nužudė jo brolį Nataną. Manoma, kad iš tikrųjų tai buvo nepasisekęs pasikėsinimas prieš Osipą – banditai tiesiog supainiojo brolius.

Po Natano mirties Osipas pasitraukė iš kriminalinės tarnybos, išvyko į Maskvą. 1934 metais galų gale surimtėjo, įsidarbino pirmojoje šalyje traktorių gamykloje Čeliabinske. Gamyklai vadovavo taip pat išeivis iš Odesos, Iljičiovas, su kuriuo Osipas gan greit susidraugavo. Kai 1937 metais enkavedistai atvyko suimti Iljičiovo, Šoras įsivėlė su jais į muštynes. Už tai ir buvo apdovanotas penkeriais metais lagerio.

Prasidėjus karui, Osipas, kaip ir daugelis kalinių, pasiprašė frontan, turėdamas viltį pabėgti. Tai jam pavyko, o štai prasibrauti į apgultą Leningradą, kuriame buvo likus jo motina ir sesuo, nesisekė. Šoras apsigyveno Maskvoje, pas savo bičiulį, rašytoją Jurijų Olešą. Tik po karo jis sužinojo, kad motina mirė badaujančiame Leningrade, o sesuo buvo evakuota į Taškentą.

Penkiolika metų Osipas dirbo traukinio Maskva-Taškentas palydovu, vėliau dėl invalidumo išėjo pensijon. Mirė 1978 metų lapkričio 6 dieną.