Tag Archives: pletkai

Gromatėlę parašiau, parašiau…

Senokai baikose nebuvo pasakojimo pletkų ar tai legendos lygio. Tai šiandien paporinsiu vieną tokį nutikimą, kurio pagrindinis herojus ir pats nevengė įvairių mistifikacijų, tad visai gali būti, kad ir šią istoriją jis pats kadais papasakojo, o jau vėliau ji apaugo ir papildomomis detalėmis.

Petrov

Jevgenijus Petrovas

Pasakojama, kad nemariųjų „12 kėdžių“ vienas iš autorių – Jevgenijus Petrovas (kuris iš tikrųjų tai Jevgenijus Katajevas, na bet istorija ne apie tai) turėjo savotišką hobį. Jis kolekcionavo savo paties laiškus, išsiųstus į įvairiausias pasaulio šalis. Kolekciją pildė labai paprastai – išsiųsdavo laišką išgalvotu adresu ir laukdavo, kol tas sugrįš su antspaudu „Adresatas nerastas“.

Ir štai 1939 metais Petrovas išsiuntė laišką Naujojon Zelandijon. Sugalvojo miesto pavadinimą – Haidbervilis, sugalvojo adresatą – Merilą Judžiną Vizlį, kuris neva gyvena septintajame išgalvotos Raitbičo gatvės name. Kad tuščias vokas nekeltų įtarimo, Petrovas nepatingėdavo ir laišką brūkštelėti. Šįsyk jis suraitė:

„Brangus mano Merilai! Nuoširdžiai užjaučiu dėl dėdės Pito mirties. Laikykis, drauguži! Ir atleisk, kad taip ilgai tau nerašiau. Kaip laikosi Ingrid? Pabučiuok dukrelę, ji jau, ko gero, visai didelė. Laukiu atsakymo, tavo Jevgenijus.“

Reik manyt, Petrovas gerokai nustebo, kai vietoje antspaudu „Adresatas nerastas“ pažymėto savo voko, gavo atsakymą.

„Mielas Jevgenijau! Dėkoju tau už užuojautą. Dėdė Pitas žuvo visiškai kvailai ir ta tragedija pusmečiui mūsų šeimą išmušė iš vėžių. Todėl taip ilgai ir nerašiau, bet mudu su Ingrid nepamiršome tavęs ir tų trijų dienų, kurias tu praleidai su mumis. Glorija iš tiesų paaugo per pusę galvos, tačiau vis dar nesiskiria su rusišku meškiuku, kurį tu jai atvežei. Tavo Merilas.“

Bet kuriai kitai istorijai to jau būtų per akis, tačiau ši – čia dar nesibaigia. Iš voko Petrovas ištraukė dar ir nuotrauką, kurioje išvydo save, apglėbusį per pečius visiškai nepažįstamą vyriškį. Žvilgtelėjęs į datą, užrašytą ant nuotraukos, visai nustėro. Juk būtent 1938 metų spalio 9 dieną jis pateko ligoninėn apsirgęs sunkia plaučių uždegimo forma ir gydytojai tris dienas kovėsi dėl jo gyvybės.

Bet kuriai kitai istorijai to jau būtų net per daug, tačiau ši – čia dar nesibaigia. Petrovas parašė Vizliui dar sykį, tačiau atsakymo nesulaukė. Po to Europoje prasidėjo karas, rašytojas išvyko į frontą korespondentu. 1942 metais lėktuvą, kuriuo Petrovas skrido Maskvon, vokiečiai numušė. Tą pačią dieną, kai šeima sužinojo apie jo mirtį, Petrovo adresu atkeliavo ir laiškas iš Naujosios Zelandijos. Laiške Vizlis rašė:

„Atsimeni, Jevgenijau, po maudynių ežere tu man pasakei, kad tau nelemta paskęsti, nes žūsi aviakatastrofoje. Prašau tavęs – skraidyk kiek įmanoma mažiau!“

Ar yra visoje šioje istorijoje bent krislas tiesos – palieku spėti jums. Beje, ji sulaukė ekranizacijos. Trumpo metražo amerikiečių filme „Vokas“ („Envelope“, 2012) Jevgenijų Petrovą suvaidino „Kortų namelio“ žvaigždė Kevinas Speisis (Kevin Spacey).


Patriko moterys

Šita baika publikuota balandžio 1 dieną, tai apie jos patikimumą spręskit patys…

 

Anglų vaikai istorijos pamokose kartais mokosi tokios skaičiuoklės:

        King Henry VIII,
        to six wives he was wedded.
        one died, one survived,
        two divorced, two beheaded.

Ji padeda įsiminti šešias karaliaus Henriko VIII žmonas. Tačiau ką ten Henrikas, papasakosiu apie airį, kuris perspjovė karalių.

Patrikas O‘Hara gimė 1842 metais Dubline. Gyveno sau vaikinas be rūpesčių jokių ir būtų gal ir toliau taip gyvenęs, bet krito jam akin kaimynė – raudonplaukė, garbanė, žaliaakė gražuolė Merion. Tiesa, charakterio ji buvo bjauraus, bet tai paaiškėjo tik po vestuvių, kurias Patrikas ir Merion atšoko 1859 metų birželį. Mėnesį laiko Patrikas kentėjo, tvardėsi, bet nuolatinis žmonos bambėjimas nugalėjo.

Liepos 12 dieną iš Dublino į Londoną išplaukė laivas, kuriuo lordas Džonatanas Blajus gabeno sau Anglijon… parką. Na, taip, šovė senam lordui tokia mintis – parsigabenti iš Airijos aštuoniolika jam patikusių ąžuolų. Medžius iškasė su šaknimis, gabeno keliais laivais. Dėl visa ko lordas įsakė pakrauti ir 60 didelių medinių dėžių žemės, kurioje tie ąžuolai augo. Ir niekas nežinojo, kad vienoje tų dėžių su žemėmis zuikiu Anglijon iškeliavo nuo žmonos bėgantis O‘Hara. (Įdomu, ar „Drakulą“ parašęs Bremas Stokeris (Bram Stoker) buvo girdėjęs šią istoriją?)

Kai kurie žmonės mokosi iš klaidų, kai kurie – ne. Patrikas buvo iš tų antrųjų. Dar tų pačių metų lapkričio mėnesį jis vedė Merę Morsten. Tiesa, pamiršo jai pasakyt, kad jau yra vedęs, bet tai tokia smulkmena – kam gadinti moteriškei nuotaiką? Deja, naujoji žmona buvo tikra pirmosios kopija – Patrikas nuo jos neretai sprukdavo pas kaimyną, kalvį Sairusą Džonsoną (Cyrus Johnson), už kurio kalvės esančiame kieme vyrai užsiimdavo visiškai nevyriškais reikalais – vaškavo drobę, karpė, siuvo…

Pirmąją 1860-ųjų metų dieną, nepaisant to, kad buvo žiema, iš dangaus trenkė žaibas – į Patriko ir Merės nuomojamo kambario duris pasibeldė Merion. Nežinia, kaip ji atrado savo pasprukusio vyro pėdsakus, bet atrado. Kad ir kaip būtų keista, abi žmonelės rado bendrą kalbą. Merion kaimynams prisistatė kaip Patriko sesuo ir trijulė pradėjo bendrą gyvenimą. Vyrai, svajojantys apie seksą su dviem moterimis, neskubėkit pavydėti Patrikui. Dabar jo namuose laukė dviguba porcija barnių ir priekaištų. Tad vis dažniau vyras iki vėlumos užgaišdavo pas kalvį Sairusą. Slaptas vyrų darbas artėjo link atomazgos ir koks nors smalsuolis dirstelėjęs per tvorą gal ir būtų galėjęs atspėti – vyrai gamino oro balioną. 1860 metų kovo 12 dieną baliono apvalkalas buvo baigtas, stigo tik gondolos. Iš pradžių vyrai planavo patys nusipinti dvivietį krepšį, tačiau gyvenimo trise išvargintas Patrikas laukti nebenorėjo. Jiedu pasitenkino nušvilptu skalbinių krepšiu. Tiesa, vietos jame buvo tik vienam. Vyrai metė monetą…

balloonAnkstyvą kovo 13 dienos rytą karšto oro pripildytas balionas pakilo iš Sairuso kiemo. Pažiūrėti neregėto vaizdo subėgo visi kaimynai. Atbėgo ir abi Patriko damos – deja, per vėlai. Paskutinį kartą jos pamatė O‘Harą, linksmai mojantį moteriškėms iš sparčiai kylančio baliono.

Vėliau Sairusas Džonsonas pasakojo, jog vyrai planavo tiesiog „pasižvalgyt po apylinkes iš aukštai“. Nežinau, ką iš tikrųjų planavo Patrikas, tačiau stiprus rytų vėjas, nepaisydamas jokių jo planų, pagriebė balioną ir nunešė vakarų kryptimi. Čia dar paaiškėjo, kad vyrai – ne kokie siuvėjai: per siūlę plyšo baliono apvalkalas. Tad balionas, skalbinių krepšys bei tame krepšyje tirtantis O‘Hara kuo toliau, tuo greičiau leidosi į Atlanto vandenyno bangas.

Tlatelolco

Santiago Tlatelolco bažnyčia Mechike

Likimas Patrikui nusišypsojo – krentantį balioną pastebėjo Kubon plaukiančio laivo „Oceanic“ jūreiviai. Jie suspėjo išgelbėti beskęstantį oreivį. O‘Hara sudarė su laivo kapitonu sandorį – Patrikas atidirbs už kelionę iki Kubos ir atgal. Likimas išgelbėjo airį nuo varginančio darbo atgalinėje kelionėje – laivas taip ir nepasiekė Kubos. Škvalo nuneštas gerokai piečiau, „Oceanic“ sudužo prie Meksikos krantų. Patrikas, kapitonas ir dar vienas jūreivis sugebėjo pasiekti krantą. 1860 metų gruodžio 17 dieną O‘Hara jau Mechike, prie Santiago Tlatelolco bažnyčios altoriaus prisiekinėja amžiną meilę kažkokiai Konsuelai Dias. Vedybiniu gyvenimu Patrikas džiaugėsi visą savaitę, o iškart po Kalėdų su savo svainiu Karlosu patraukė Meksikos šiaurėn pirkti galvijų. Atgal negrįžo nė vienas. Karlosas prapuolė be žinios, o Patrikas 1861-ųjų vasario mėnesį atsidūrė jau šiauriniame Rio Grandės krante – Teksase.

Įprotis – baisi jėga, jam atsispirt gali ne kiekvienas. Patrikas, va, pavyzdžiui – negalėjo. Gegužės 23 dieną Ričmonde jis vedė pasiturinčią našlę Beatrisę Noks ir netikėtai pačiam sau tapo vergvaldžiu. Šįsyk su žmona O‘Hara nugyveno kone metus, tačiau 1862 balandį pietinės valstijos paskelbė visų 18-35 metų vyrų mobilizaciją. Išimtis buvo daroma tik vergams, valdininkams ir dvasininkams. Deja, Patrikas nepriklausė nė vienai iš tų kategorijų. Teko vilktis uniformą.

New_orleans_1862

Federalų laivai prie Naujojo Orleano

1862 metų balandžio 17 dieną Patrikas prisijungė prie formuojamo pulko Naujajame Orleane. Kitą rytą jį pažadino patrankų kanonada – uostą atakavo Misisipe atplaukęs federalų laivynas. Po dešimties dienų Naujasis Orleanas pasidavė. Patrikas pateko nelaisvėn. Ir čia apvaizda iškrėtė pokštą iš tų, apie kuriuos sakoma: „taip gyvenime nebūna“. Nelaisvėn jį paėmė kapitono Elrojaus O‘Haros vadovaujami kariai. Šiauriečių kapitonas pasirodė besąs Patriko pusbrolis, prieš šešerius metus išvykęs Amerikon laimės ieškoti. Pusbroliai pavakarojo, prisiminė vaikystę, o kitą rytą šiauriečių gretas papildė naujas rekrutas – eilinis Patrikas O‘Hara.

Dvejus metus Patrikas narsiai kovėsi šiauriečių gretose. Tiesa, be vedybų neapsiėjo. 1863 metų lapkritį pulkui apsistojus vienai dienai Figarstaune, O‘Hara suspėjo vesti seniausią miestelio prostitutę, visų vadinama madmuazele Žiužiu. Ankstų rytą, palikęs saldžiai snaudžiančią jaunamartę, Patrikas išvyko sykiu su savo ginklo broliais. Po mėnesio, naujųjų, 1864-ųjų metų išvakarėse O‘Hara vėl pateko nelaisvėn. Jį ir dar kelis šiauriečius konfederatai nugabeno į Ričmonde esantį kalėjimą. Pabėgti jam ir dar dviems belaisviams padėjo šiauriečiams prijaučianti našlė Elizabetė Van Lju (Elizabeth Van Lew). Matyt, atsiminęs, kad Ričmonde tebegyvena jo ketvirtoji žmona, Patrikas nešė mėsas kuo toliau.

cheyenne

Šajenų genties mergina

Nuotykiai tęsėsi ir pasibaigus pilietiniam karui. Patrikas liko tarnauti armijoje. 1866 metų gruodį lakotų bei šajenų genčių indėnai išžudė kapitono Fetermano (William Judd Fetterman) būrį. Raudonodžiai nužudė 81 žmogų, pasigailėdami vienintelio – O‘Haros, kurį leisgyvį paėmė nelaisvėn. Atrodo, kad juos sudomino raudoni O‘Haros plaukai, mat vienas po kito indėnai vis bandydavo timptelt už jų, tarsi tikrindami, ar plaukai tikri. Po pusmečio Raudonasis Lapinas (taip jį praminė šajenai) tapo genties nariu. Iš pradžių gavo vieną žmoną – Bėgantį Debesėlį. Vėliau – dar vieną, Raudantį Vėją. Nors šajenai nebuvo linkę į poligamiją, tačiau šamanas (beje, Raudančio Vėjo tėvas), pasitaręs su dvasiomis, pasakė, kad galima. Matyt, labai jau jo dukra norėjo patikrinti, ar visi Raudonojo Lapino plaukai tos pačios spalvos.

Kur buvo, ką veikė ir ką vedė Patrikas nuo 1867 iki 1871-ųjų, nežinia. Tačiau 1871-ųjų vasarą jis jau kasė deimantus Pietų Afrikoje. Kasti sekėsi gal ir nelabai kaip, užtat pasisekė sutikti dar vieną itin turtingą našlę – Gertrūdą van Halen. Tad 1873 metais Patrikas vėl vedė. Tas jau nebestebina, stebina tik tai, kad su Gertrūda O‘Hara nugyveno šešerius metus, kol 1879-ųjų gruodį moteriškė pasimirė, palikdama Patrikui didžiules žemės valdas ir septyniolikmetę dukterį iš pirmosios santuokos – Ebigėlę.

1880 metų pabaigoje įsiplieskė pirmasis anglų-būrų karas. Tačiau tai nesutrikdė Patriko – 1881 metų sausio 28 dieną jis beveik vedė savo įdukrą. Beveik, nes ceremonijos metu į bažnyčią pataikė patrankos sviedinys. Žuvo Patrikas, Ebigėlė ir kunigas. Klapčiukas atsipirko amputuota koja.

Nežinia, kiek dar tęstųsi O‘Haros nuotykiai, jei ne tas nelemtas sviedinys.

Štai tokia baika, kurią aš jums nusprendžiau papasakoti būtent šiandien, pirmąją balandžio mėnesio dieną.