Antonio Garrido “The Corpse Reader“
Beletrizuota (na, labai jau smarkiai beletrizuota) kriminalistikos ir teismo medicinos pradininko Senovės Kinijoje Sun Ci (1188 — 1251) biografija.
XIII a. Kinija. Po senelio mirties jaunas sostinės universiteto studentas ir teisėjo Feno pagalbininkas Sun Ci kartu su savo tėvu grįžta į gimtąjį kaimą. Tačiau netikėta žmogžudystė viską apverčia aukštyn kojomis ir Sun Ci tenka sprukti ir slapstytis. Jis vėl grįžta į sostinę, susideda su šarlatanu aiškiaregiu, tačiau netrukus garsas apie jo sugebėjimus „skaityti kūnus“ pasiekia paties Imperatoriaus ausis. Ir valdovas paveda jaunuoliui ištirti įtartinų žmogžudysčių grandinėlę. Nuo tyrimo sėkmės priklausys ne tik Sun Ci gyvybė…
Labai ir labai vykęs kūrinys. Detektyvinė dedamoji gana nebloga, bet ne ji pasirodė man svarbiausia. Galima žvilgtelėti akies kampučiu į tą XIII amžiaus Kiniją. Žvilgtelėti ir pamatyti ir kaimą, ir sostinę, ir lūšnynus, ir imperatoriaus rūmus. Galų gale, įdomus ir tie pirmieji teismo medicinos atradimai.
Neabejotinos 4 iš 5 žvaigždučių. Ir tai tik todėl, kad aš godus, šykštus ir šiaip sau po penkias neduodu.
Jean-François Parot ir komisaras Le Flokas
Šios savaitės rubrikos „Istorija ir detektyvas“ svečias – Jean-François Parot ir jo romanų ciklas apie komisarą Nikolią Le Floką, gaudantį įvairaus plauko nusikaltėlius XVIII amžiaus Paryžiuje. Ciklą, kuriame šiai dienai jau yra 13 romanų, pradeda „L’Énigme des Blancs-Manteaux“. Jaunas Nikolia, kone kaip mums visiems gerai žinomas gaskonas, atvyksta iš provincijos užkariauti sostinės. Tik rekomendacinio laiško nepameta, tad be jokių problemų iškart gauna vietą policijoje. O jau visai netrukus jam tenka aiškintis komisaro Lardeno, kurio namuose ir buvo apgyvendintas, paslaptingo pradingimo mįslę.
Detektyvinė dedamoji – kartais kiek silpnesnė, kartais stipresnė – yra visuose romanuose. O be jos knygose dar yra daug daug istorinio Paryžiaus. Nieko keista, mat autorius – istorikas. Ir dar yra daug daug įvairiausių patiekalų ir jų receptų aprašymų. Tai jau keista, mat autorius – anaiptol ne kulinaras. Vietomis kiek užsižaidžiama peizažais, bet tai atperka gana spalvingi herojai, tarp kurių ir žymusis Paryžiaus budelis – Sansonas.
Aš ciklą dar tik įpusėjau, bet kol kas nė viena knyga smarkiai nenuvylė. O jei jau labai labai labai tingu skaityti, visuomet galima pasižiūrėti prancūzų serialą „Nicholas Le Floch“. Ir nors jis nėra labai senas (pirmasis epizodas nufilmuotas 2008-ais), bet jį žiūrėdamas pajutau kažkokį aidą tų jausmų,kuriuos kadaise išgyvenau kino teatrų salėse, kai užgniaužęs kvapą, stebėjau ką išdarinėjo Jeanas Marais tokiuose filmuose, kaip „Kapitonas“ ar „Kurpius“. Jei pasiilgote tokio reginio – pirmyn, romantikos, apsiaustų, špagų ir kilnių poelgių bus apsčiai.
Apibendrinant – tvirtos 3 iš 5 žvaigždučių už visą seriją (su sąlyga, kad autorius išlaikys kartelę).
Ben Elton „The First Casualty“
„Galų gale, tam, jog įveiktum dešimt jardų ir gautum vokišką kulką, nereikia būti jaunam ir įniršusiam, tiesa? Tiek ir senukas gali nuklibikščiuoti.“
Kažkaip beveik vienas po kito į rankas pateko pora labai jau daug kuo tarpusavy panašių knygų. Pirmasis pasaulinis, nusikaltimo tyrimas pirmosiose fronto linijose, sufražistė medicinos seselė, padedanti pagrindiniam herojui… O ir detektyvinė intriga tiek Ryan‘o „Dead Man‘s Land“, tiek Eltono „The First Casualty“ užsimezga arčiau romano vidurio, bet abi knygos įtraukia nuo pirmų puslapių.
O štai pagrindiniai herojai skiriasi. Jei Ryano Watsonas, kad ir jau garbaus amžiaus būdamas, bet savo noru veržiasi frontan, tai Eltono Kingslis, Skotland jardo detektyvas, atsisako kariauti „dėl intelektualių priežasčių“. Mat šitas karas jam atrodo nelogiškas. Tiek nelogiškas, kad Kingslis pasiryžęs būti pasmerktas visų – savo bendradarbių, žmonos ir, ko gera, kiekvieno žmogaus Anglijoje, – verčiau renkasi kalėjimą, nei frontą. Likimas, žinia, iš jo pasišaipo. Galiausiai jis vis tiek atsiduria kare, kuris romane vaizduojamas be menkiausio romantikos šydo – su visomis apkasų žiurkėmis, parazitais ir visais kitais karo džiaugsmais.
Knyga patiko. Netgi labai. Detektyvinė linija – ne pati silpniausia, nors priekaištų autoriui ir turiu. Bet čia apie juos nutylėsiu, nenorėdamas atskleisti detalių ir sugadinti skaitymo malonumą, jeigu kas nors užsimanysit atsiverst šią knygą. Nes aš visai ramia sąžine rekomenduoju tai padaryti.
Tvirtos 4 iš 5 žvaigždučių.
Lyndsay Faye „The Gods of Gotham“
„Niujorko miesto policijos departamento anketa
1) Ar tu paeini?
2) Ar tu demokratas?
Jei atsakei „Taip“ į abu klausimus: Sveikiname! Nuo šiol tu Niujorko miesto policijos narys!“
1845-ieji, miestą ką tik nusiaubė didžiulis gaisras, sunaikinęs 345 pastatus, pražudęs 26 gyventojus ir 4 gaisrininkus. Negana to, į Niujorką plūsta nuo bulvių bado tėvynėje besigelbėjantys airių imigrantai. O mieste neramu – čia nuolat vyksta karas: protestantai prieš katalikus, vietos gyventojai prieš airių imigrantus, banditai ir vagys prieš visus kitus. Niujorko meras nusprendžia įsteigti miesto policiją. Vienas pirmųjų į jos gretas įstoja ir puikiai pažįstantis Niujorko nusikaltėlių pasaulį ir jo taisykles Timotis Vaildas, buvęs barmenas, kurio baro ką tik praūžęs gaisras nepasigailėjo. Pirmoji jam atitekusi byla anaiptol ne iš lengvųjų. Mieste siautėja maniakas, žudantis mažamečius airius. Žmonės jau ima kuždėtis, jog tai pats velnias…
Pasakojimas niūrokas. Visgi vaikų prostitucija ir žudymas – temos anaiptol ne iš linksmųjų. Toks pats niūrus ir Niujorkas – lūšnos, purvas, nusikaltimai. Niūrus, bet tikras. Toks, kuriuo patiki.
Žodžiu, ramia dūšia rekomenduoju – tvirtos 4 iš 5 žvaigždučių.
S. J. Parris „Heresy“, „Prophecy“
„- Civilizuotas perversmas? – nusistebėjau aš. – Tokio dar nemačiau. Kaip tai daroma? Kareiviai „atsiprašinėja, kai užima eilinį miestą?
Ir taip – Anglija, XVI a. Dar neatvėsus visa ta košė, kurią užvirė Henrikas VIII, kai popiežius atsisakė anuliuoti jo vedybas, kad karalius galėtų oficialiai vesti Aną Bolein. „Kokio velnio? – pagalvojo Henrikas. – Aš pats sau popiežius galiu būt. Neturėtų gi būt sudėtinga, ane?“ Ir pradėjo vieną įspūdingiausių religinių perversmų. Po Henriko mirties karūnuotas jo nepilnametis sūnus ilgai netraukė, o tuomet jau sostan sėdo Bloody Mary, na, jei oficialiai – Marija I. Ir kaip mat ėmėsi sukti Angliją atgal, Romos pusėn. Suliepsnojo laužai, godžiai rydami protestantus. Bet Marija I visų protestantų sudeginti nespėjo, pažaidė inkviziciją penketą metelių ir vėl paliko sostą tuščią. Tuomet į sostą jau ilgam sėdo Karalienė Mergelė – Elžbieta I. Ir Anglijos trobelė ant vištos kojelės vėl pasisuko į mišką, parodon – į Romą, užpakaliu. Dabar jau šalyje nebesaugu pasidarė Romos katalikams.
Štai į tokią, religinių nesutarimų tebedraskomą, šalį atvyko bėglys be tėvynės – Džordanas Bruno. Šiaip jau jis lyg ir Romos katalikas, tad protestantams nedraugas, bet kadangi paskelbtas eretiku, tai – nedraugas ir katalikams. Bet seras Francis Walsinghamas puikiai žino taisyklę – mano priešo priešas man draugas. Ir kaip mat priglaudžia Bruno po savo sparneliu. Taip mokslininkas ir eretikas iš Italijos tampa slaptu Walsinghamo agentu. Bešniūkštinėdamas katalikų rengiamų sąmokslų, Bruno pakeliui dar vykdo savo asmeninę misiją – ieško seno Hermio Trismegisto traktato. O kad visai nuobodu nebūtų, įsivelia ir į detektyvinius tyrimus. Tai Oksforde kažkas žudo mokslininkus, imituodamas šventųjų mirtis, tai pačios Elžbietos freilinos tampa iš pirmo žvilgsnio ritualinės žmogžudystės aukomis. Bet Bruno protingas, išsiaiškins viską. Net ir tai, kad žudikas kiekvieną sykį buvo jam po pat nosimi, o jis to nematė.
Pirmos dvi serijos knygos (kol kas daugiau ir neskaičiau) 3 iš 5. Visai toks tvirtas trejetas.
Fidelis Morgan „Unnatural Fire“
Pati XVII amžiau pabaiga, Londonas. Šešiasdešimtmetė grafienė Ashby de la Zouche ir jos gal kokiais dvidešimčia metų jaunesnė tarnaitė Alpiew gyvena ne pačias geriausias dienas. Bandydamos bent šiaip taip prasimanyti pinigų, tiekia pikantiškas naujienas spaustuvininkui, leidžiančiam – kaip mes šiandien tai pavadintume – bulvarinį laikraštį. Kai viena kilminga dama nusamdo jas pasekti, jos manymu, neištikimą vyrą, moteriškės nedvejoja. Papildomas uždarbis juk netrukdo. Tačiau visai netrukus sekamasis nužudomas, o abi šviežiai iškeptos seklės klimpsta vis giliau ir giliau į nesuvokiamų mįslių ir pavojų liūną.
Čia staiga ir prasideda šautuvai, kurie kabo ant sienos, bet taip ir neiššauna – nei pirmame veiksme, nei finale. Na, tarkim, posūkis į alchemiją buvo reikalingas kaip klaidinga tyrimo kryptis (nes jei detektyvas iškart žino ir motyvą, ir žudiką – tai velniop tokį skaitalą, ane?), bet tos fosfore (reik manyt) išmirkytos skepetaitės, šviečiančios ta pačia „nenatūralia šviesa“, padovanojusia netgi pavadinimą visam romanui, išvis ne prie ko.
Pati Fidelis Morgan Renesanso ir ypač to meto komedijos žinovė. Matyt todėl stengiasi rašyti taip, kad būtų juokinga. Veikėjai šaržuojami (ko vertas vien bailus it triušis Niutonas), veiksmas retsykiais virsta kažkokiu farsu. Visgi tas humoras toks… silpnokas. Tiesa, antrasis serijos romanas Amerikoje buvo nominuotas kažkokiai ten premijai, kaip „juokingiausias detektyvas“. Gal reikės patikrinti – maža ką. O kol kas – 3 iš 5 žvaigždučių. Ir toks silpnokas tas trejetukas.
Robert McCammon –Matthew Corbett serija
Septintas pirmadienis su istoriniu detektyvu. Septyniukė – toks magiškas skaičius, tad ta proga pristatau jums, ko gero, mylimiausią savo istorinio detektyvo seriją – Roberto McCammono ciklą apie Matthew Corbetto nuotykius.
Pirmojoje knygoje Matthew – jaunas klerkas, sykiu su magistratu Vudvortu atvyksta į nedidelį Faunt Rojalio miestelį. Reikalas paprastas – miestelio gyventojams kenkia ragana, kurią reikia sudeginti, bet kad viskas būtų „pagal įstatymą“, iškviečiamas ir magistratas. Va, tik jaunajam klerkui ne viskas aišku. Ima jis kaišioti savo nosį, kur neprašytas, kažką aiškintis. O aiškintis tikrai yra ką, mat Faunt Rojalis, tarsi koks Twin Peaksas, kur kiekvienas savo spintoje turi po skeletą, o tai, žiūrėk, ir po du.
McCammono knygos apie Corbettą – tai toks detektyvo, trilerio, nuotykio romano lydinys, su kuriuo autorius eksperimentuoja, kiekvienoje knygoje šiek tiek keisdamas ingredientų santykį, bet, kaip patyręs kulinaras, vis pagamindamas puikų patiekalą. Veiksmas rutuliojasi XVII ir XVIII amžių sandūroje, o Matthew vis į kažką įsivelia – nesvarbu, kur beatsidurtų – Niujorke, Londone, indėnų teritorijose. Autorius žaidžia visomis įmanomomis žanro klišėmis, vis paversdamas jas kitu kampu, slapčia tarsi iš jų pasišaipydamas, bet tai jokiu būdu nevirsta parodija.
Šiai dienai ciklą sudaro šeši romanai – Speaks the Nightbird (2002), The Queen of Bedlam (2007), Mister Slaughter (2010), The Providence Rider (2012), The River of Souls (2014) ir Freedom of the Mask (2016).
Neabejotinos 5 žvaigždutės visam ciklui. Gal kiek silpnesnis man pasirodė ketvirtasis romanas, bet ne tiek, kad skriausčiau visą seriją, mažindamas balą. O galiausiai, netgi galite manyti kad sumažinau, skirdamas tik 5 iš 5 žvaigždučių.
Leslie Silbert – The Intelligencer
Jau aštuntas pirmadienis su istoriniu detektyvu. O tai reiškia, kaip galbūt pasakytų vienas populiarus internetinės TV vedėjas, kad aš jau supažindinau jus su daugiau autorių, nei yra egzistavo pasaulio stebuklų. Daugiau, nei savaitėje yra dienų, ir daugiau, nei yra didžiųjų nuodėmių.
Leslie Silbert – įdomi tokia paukštė. Amerikietė, studijavo Oksforde, gilinosi į Elžbietos I valdymo laikų dramos istoriją. Grįžusi į valstijas staiga pasuko ienas visai kita kryptimi ir įsidarbino privačių detektyvinių tyrimų tarnyboje, kur jos kuratoriumi tapo buvęs CŽA agentas. Pasidarbavusi apie metus, spjovė į viską ir sėdo rašyti romano.
Romanas pasirodė besąs – o netikėtas sutapimas! – apie slaptos tarnybos agentę, istorikę, Atgimimo epochos specialistę Keitę Morgan. Į jos rankas patenka rankraštis, kuris, regis, gali atskleisti tiesą apie karalienės šnipo, žinomo dramaturgo Christopher‘io Marlowe paskutinę tirtą bylą ir jo paties mirtį. Veiksmas vyksta tiek Marlowe laikais, tiek mūsų dienomis.
Nemėgstu, kai į istorinį detektyvą įpinama šių dienų linija. Labai retai autoriui tai pavyksta gerai ir organiškai. Ir ši knyga tai tik įrodo: XVI amžiaus dalis – labai ir labai nebloga, o ta, modernioji… Na, sakykim švelniai – nenusisekusi.
Tad viso labo dvi iš penkių žvaigždučių, o juk galėjo būti ir geriau.
P. C. Doherty
Jau devintas pirmadienis su istoriniu detektyvu. Šįsyk apie velniškai produktyvų autorių. Deja, kaip žinome, kiekybė nelabai linkusi pereiti į kokybę. Skaičiau keturis P. C. Doherty romanus – tris iš Hju Korbeto (oi, tik nepainiokit su McCammon‘o Korbetu – Hju anam nė per nago juodymą neprilygsta) serijos, ir vieną iš „Tamplierių“ ciklo. Tai trumpai ir apibendrinsiu, kad nebereikėtų grįžt prie šio autoriaus.
Pažintį su Doherty pradėjau nuo pirmų trijų romanų apie Hju Korbetą – „Satan in St Mary’s“, „The Crown in Darkness“ ir „Spy in Chancery“. Anglija, XIII amžius, karaliaus Eduardo I valdymo laikai. Simonas de Monforas nužudytas, jo pasekėjai išnaikinti, bet Londone vis tiek neramu. Karališkosios kanceliarijos tarnautojui Hju Korbetui teks atrasti atsakymus į nelengvus klausimus. Kas ta keista sekta, pasivadinusi „Pentagrama“? Kieno lavonas aptiktas bažnyčioje? Ar tiesa, kad tos bažnyčios kriptoje vyksta slaptos šėtoniškos apeigos? Tokia štai pirmojo romano „Satan in St Mary’s“ užuomazga. Man jis pasirodė kiek skystokas, antrasis gi romanas, regis, bylojo apie autoriaus pažangą, tačiau trečiasis – vėl tapo žingsniu atgal.
Tad atidėjau Korbetą ir pasiėmiau „Tamplierius“. Geriau būčiau to nedaręs, Karlai. Privelta daugiau nei reik, o rezultatas – visiškas šnipštas. Ne išsyk apsižiūrėjau, kad pačiupau ne pirmąjį, o antrąjį serijos romaną – „The Templar Magician“, bet nemanau, kad tai ką keistų.
Žodžiu, taip, tamplierių seriją pamirškite, Korbetą gi galima skaityti. Bet negi tikrai nieko geriau jau neberasite? „Karūnai tamsoje“, antrajam Korbeto ciklo romanui tai beveik ir tris žvaigždutes išspausčiau, pirmajam ir trečiajam – ir dviejų gaila. To kito ciklo net nevertinsiu, mat neįsivaizduoju, kaip atrodo neigiamos žvaigždutės.
Matthew Pearl “The Dante Club”
Jau dešimtas pirmadienis su istoriniu detektyvu. Jubiliejus, žodžiu.
Būčiau rašęs apie šią knygą balandžio 1-ąją, pradėčiau taip: „Dar viena knygą apie Holmsą…“ Ir beveik ir neapgaudinėčiau. Patys kalti, jei tik vieną Holmsą težinot.
Taigi – 1865 metai, Bostonas. Trys visai ne remarkiški draugai – jau minėtas Holmsas (Oliver Wendell Holmes), Louelis (James Russell Lowell) ir Longfelou (Henry Wadsworth Longfellow) – artėja prie Dantės „Pragaro“ vertimo į anglų kalbą pabaigos. Ir staiga tas pragaras atgyja. Kažkas ima žudyti žymius miesto žmones, žmogžudystėmis imituodamas Dantės aprašytas bausmes nusidėjėliams. Draugai imasi savo tyrimo, dar nesuprasdami, kad pavojus gresia ir jiems.
Istoriniai detektyvai man patinka tuo, jog be pačios detektyvinės intrigos juose dar yra ir istorinis fonas. Taip, kartais tas fonas – tik kartoninės teatro scenos dekoracijos, bet kartais, kartais – jis gyvas. Šioje knygoje tuo fonu tiki. Amerika, tik tik atsikvėpusi po pilietinio karo, ir pati dar ne iki galo suvokusi, jog vergovės nebėra, o skirtingų rasių žmonės – lygūs. Pats Bostonas, Harvardo universitetas, galų gale – neišgalvoti herojai – tiesa, išgalvotose situacijose.
Tekstas persipina su pačiu Dantės „Pragaru“, jo literatūrinėmis analizėmis, tačiau detektyvinė intriga išlaikoma.
O ir pats Matthew Pearlas, rodos, pasakoja ne tik detektyvinę istoriją. Jis dar turi ką mums pasakyti.
Pragaras – tai karas, ponai. O karas – pragaras.
Tvirtos 4 iš 5 žvaigždučių. Jei norite tik lengvo skaitalo vakarui – ši knyga ne tai, bet jei nesibijote šiek tiek rimtesnio – drąsiai rekomenduoju.
John Matthews „Letters from a Murderer“
1891-ieji, Niujorkas. Prieš kelerius metus šiurpinęs visą Londoną Džekas Skerdikas tęsia prostitučių medžioklę kitapus Atlanto. Jį sučiupti pasiryžusiam vienam gabiausių Niujorko policininkų Džozefui Ardženti į pagalbą ateina – koks netikėtumas – visiškai atsitiktinai Londone Džeko Skerdiko medžioklėje dalyvavęs policijos medikas Finlis Džeimsonas. Žodžiu, Skerdikas žudo prostitutes, du bičiuliai jį medžioja, o juos (ir svarbius liudininkus) savo ruožtu medžioja nusikaltėliai.
Žodžiu, turime pilną komplektą – žudiką maniaką, rašinėjantį į laikraščius ir paliekantį ant aukų kūnų mįslingas žymes, gabų policininką (tiksliau, autorius vis tvirtina, kad jis gabus; iš teksto to nematyti), mažumėlę trenktą gydytoją (na ir kas, kad trenktas, užtat – tikras džentelmenas), Niujorko gaujas, korumpuotus policijos vadovus ir t.t. Turime ir neblogą foną – XIX a.pabaigos Niujorką. Turime viską, ko reikia neblogam istoriniam detektyvui. Neturime tik neblogo istorinio detektyvo.
Veiksmas lyg ir verda, bet nepriverčia karštligiškai versti puslapių, herojai lyg ir įdomūs, bet irgi nepriverčia dėl jų smarkiai pergyventi. To meto Niujorkas su savo realijomis irgi – lyg ir įdomus, bet prasimuša kažkoks netikrumas. Pernelyg atviras finalas byloja apie tai, ko ir bijojau – istorija čia dar nesibaigia. Gal kada nors ir šaus tokia mintis perskaityti tą tęsinį, bet šansų ne daug. Nėr visai blogai, bet… Tegul būna tvirtos dvi iš penkių žvaigždučių. Ir ne, rekomenduot nedrįstu. Yra geriau, garbės žodis.
Istorijos baikos 