1809 metų rugpjūtį į Port Džeksoną (Port Jackson, dabar – Sidnėjus) atplaukė brigantina „Boyd“, kurios triumuose į savo naująją tėvynę keliavo tremčiai pasmerkti nusikaltėliai. Vietoje gyvojo krovinio laivan buvo pakrautos anglys, kedro bei kitų rūšių mediena. Visa tai laivo savininkas Džordžas Braunas (George Brown) planavo nugabenti į Gerosios Vilties kyšulį. Tačiau triumuose dar buvo vietos. Nuspręsta Naujojoje Zelandijoje dar pasikrauti pietinio agatmedžio, naudojamo laivų statybai. Tad 1809 metų lapkričio mėnesį iš Port Džeksono išplaukęs „Boyd“ pasuko link šiaurinės Naujosios Zelandijos salos.
Laivui vadovavo kapitonas Džonas Tompsonas (John Thompson), be septyniasdešimties žmonių įgulos juo keliavo ir keli keleiviai. Tiesa, ir įgula netikėtai pasipildė keturiais naujais nariais – tėvynėn grįžo keturi maoriai, daugiau nei metus praleidę Australijoje. Susimokėti už kelionę jie neturėjo kuo, tad sutarė, jog atidirbs. Viskas gal būtų ir neblogai, bet vienas iš tų keturių buvo maorių genties vado sūnus – Te Ara, kurį įgula kaipmat perkrikštijo Džordžu. Jei būna meilė iš pirmo žvilgsnio, tai būna ir atvirkščiai – nuo pirmos dienos Te Ara ir kapitonas Tompsonas nepamėgo vienas kito. Maorių vadas atsisakinėjo dirbti bet kokį darbą, kuris žemina jo orumą, o laive kitokio darbo nelabai ir buvo. Negana to, prapuolė stalo sidabras ir kapitonas, žinoma, kaipmat apkaltino Te Arą. Maorį pririšo prie kabestano ir nuplakė, nors kai kurie keleiviai įtarė, kad sidabrinius šaukštus už borto išmetė pats kapitonas, taip susikurdamas progą išlieti susikaupusį pyktį.
Nepaisant to, Te Ara mielai parodė jūreiviams kelią į Vangaroa (Whangaroa) įlanką, kurios pakrantėje buvo įsikūrusi jo gentis. Grįžęs namo, Te Ara pademonstravo savo tėvui bei gentainiams randus ir papasakojo apie patirtą pažeminimą. Užvirė maorių kraujas, suprato jie, kad be utu (naujazelandietiškas vendetos atitikmuo) jie neišsivers.
Po trijų dienų nieko neįtariantis kapitonas Tompsonas susiruošė ekspedicijon aukštyn upe, įtekančia į Vangaroa įlanką, norėdamas atsirinkti tinkamus medžius. Te Aros tėvas, genties vadas Piopio pasiūlė jam savo pagalbą. Tompsonas, žinia, tik apsidžiaugė. Tad susėdę į dvi valtis anglai, sykiu su jais lydinčiais maoriais nuirklavo upe į salos gilumą. Vos tik už posūkio pasislėpė įlankoje inkarą išmetęs laivas, čiabuviai išsitraukė kirvukus ir užpuolė jūreivius. Ataka buvo pernelyg netikėta – anglai, tarp kurių buvo ir pats kapitonas, nespėjo dorai nė pasipriešinti. Maoriai nuvilko nuo dar šiltų kūnų rūbus, persirengė jais ir ėmė laukti vakaro. Pradėjo temti ir vakaro sutemose laive likusiems jūreiviams nesukėlė įtarimo grįžtančios valtys. Maoriai ir šįkart užklupo netikėtai. Tik penketas jūreivių sugebėjo užsiropšti aukštyn stiebais, kur čiabuviai nerizikavo lipti. Iš ten jie bejėgiškai galėjo stebėti, kaip žudomi ir imami nelaisvėn jų tautiečiai.
Maoriai užpuola “Boyd“ jūreivius
Maoriai nužudė visus, išskyrus penkiolikmetį jungą ir tris keleivius – Enę Morli (Ann Morley) su vaiku ir dar vieną mergaitę. Prigriebę dar keletą vertingų daiktų, maoriai grįžo atgal į savo kaimą. Jie sykiu pasiėmė ne tik keturis belaisvius, bet susirinko ir visus nužudytųjų kūnus – pasirūpino mėsa vakaro puotai. Penketas įbaugintų jūreivių visą naktį prasėdėjo aukštai ant stiebo, nedrįsdami nusileisti.
Ryte jie pamatė iš kitos įlankos pusės plaukiančią vienišą pirogą. Joje buvo kaimyninio maorių kaimo vadas Te Pahi, jau anksčiau ne sykį bendradarbiavęs su anglais, ir keletas jo vyrų. Te Pahi norėjo išgelbėti išlikusius jūreivius, tad įsisodino juos pirogon ir ketino grįžti į savo kaimą, deja, Vangaroa įlankos maoriai juos kaip mat pavijo. Jėgos buvo pernelyg nelygios, tad Te Pahi teko atiduoti jau patikėjusius savo laiminga žvaigžde anglus. Ketverius iš jų Te Aros gentainiai nužudė dar valtyje, penktąjį kol kas paliko gyvą.
Nors Te Pahi nesugebėjo išgelbėti nelaimėlių, tačiau jis pasiuntė žmogų papasakoti apie tai, kas nutiko, netoliese stovėjusio laivo „City of Edinburgh“ kapitonui. Anglai suskubo gelbėti saviškių.
Po kelių dienų „City of Edinburg“ įplaukė į Vangaroa įlanką. Didžiai anglų nuostabai, kito laivo jie ten nerado, o vandenyje plūduriavo keletas apdegusių lentų. Pasirodo, maoriai plėšikavo brigantinoje „Boyd“, kol vieną dieną, neatsargiai elgdamiesi su muškieta, pykštelėjo į parako sandėlį. Keli čiabuviai žuvo, laivas gi supleškėjo.
Maoriai neįtarė, kad „City of Edinburg“ įgula jau žino apie savo tėvynainių likimą, tad lyg niekur nieko priplaukė prie laivo, siūlydami įvairiais prekes. Pasikvietęs du žymesnius čiabuvius į laivą, „City of Edinburg“ kapitonas juos sučiupo ir pareiškė paleisiąs tik mainais į belaisvius. Netrukus maoriai atplukdė jungą ir moterį su dviem vaikais. Penktasis, jūreivis, kurį mėgino išgelbėti Te Pahi, jau buvo suvalgytas. Tuomet kapitonas pareikalavo dar ir brigantinos „Boyd“ dokumentų. Dalis jų buvo sudegę gaisro metu, dalį maoriai nežinia kokiu tikslu buvo pagrobę, tad tai, kas išliko – grąžino. „City of Edinburg“ kapitonas paleido įkaitus ir skubiai išplaukė.
Tačiau žinia apie kanibalų aukomis tapusius tautiečius nejuokais supykdė anglus. Netrukus buvo suorganizuota baudžiamoji ekspedicija. Išsilaipinę anglų kariai užpuolė maorių kaimą. Tiesa, per klaidą – ne tą. Nukentėjo Te Pahi, bandžiusio pagelbėti „Boyd“ jūreiviams, kaimas. Daugumai čiabuvių pavyko pasprukti į salos gilumą, kitiems pasisekė mažiau.
Ši anglų klaida įžiebė kelis metus trukusį pilietinį karą. Te Pahi dėl šios nelaimės kaltino ne anglus, o Vangaroa maorius. Tad dvi gentys įsivėlė į ilgą konfliktą, kurį tik po penkerių metų pavyko užgesinti anglų misionieriui.
Istorijos baikos 