Tag Archives: karas

Moteris kare

Ji gimė Lietuvoje 1943 metais. Į JAV kartu su tėvais atvyko po ketverių metų. 1967-ais jauna, nepatyrusi, dar nė vieno žodžio laikraščiui neparašiusi žurnalistė kreipėsi į žurnalo „Look“ redaktorių, prašydama išsiųsti ją į Vietnamą karo korespondente. Redaktorius ją pasiuntė, tiesa, ne į mūšio lauką, o kur toliau. Gal netikėjo ja, kaip žurnaliste, gal tiesiog pagailėjo – mat tik prieš kelias dienas Vietname žuvo kitas „Look“ korespondentas. Vyras.

Ji buvo ne iš tų, kas lengvai pasiduoda. Ji sudalyvavo TV viktorinoje „Password“, kurioje laimėjo 500 dolerių. Už tuos pinigus nusipirko lėktuvo bilietą į Saigoną.

Nepriklausoma korespondentė karą matė iš arti – nesislapstė štabe, o lydėjo karius mūšio lauke. Sakoma, kad kareiviai mielai bendravo su mergina, o štai karininkai jos nemėgo. „Kare ne vieta moteriai“, – burbėjo jie, tarsi kažkam išvis kare būtų vieta.

kazickas

Jūratė Kazickas Vietname

1968 metų kovo 8 dieną būrį, kurį lydėjo korespondentė, apšaudė. Staiga pasigirdo švilpimas, kažkas šūktelėjo „Atlekia!“, o tuomet jau driokstelėjo. Sviedinys sprogo per 50 metrų nuo merginos. Užuot kritusi ant žemės, vos išgirdus švilpesį, ji bandė bėgti link bunkerio. Tai buvo klaida. Skeveldros pataikė į veidą, ranką, koją ir nugarą. Po mūšio merginą sraigtasparniu nugabeno į ligoninę.

Kariškiai nesugalvojo atsiųsti jai gėlių, o vienas pulkininkas netgi mestelėjo: „Gavo,ko ieškojo.“

Vėliau ji pabuvojo dar ne viename karštame pasaulio taške. Ir nuveikė nemažai gero. O 2012 Balžeko lietuvių kultūros muziejus visuomenės veikėją, filantropę, verslininkę ir žurnalistę Jūratę Kazickas išrinko Metų žmogumi.


Kalėdų paliaubos

Gavrila buvo anarchistas,
Erchercogą pašovė jis.
Nikiforas Liapis-Trubeckojus

Gavrilas Principas (Gavrilo Princip), anaiptol ne iš principo pašovė Francą Ferdinandą (Franz Ferdinand), o, anot jo paties, „siekdamas suvienyti visus jugoslavus“. Nepagalvojo tuomet, kad tuo savo šūviu pagadins Kalėdas nemenkai daliai Europos. Jauni ir stiprūs vyrai sutiko šventę ne artimųjų rate, o šaltuose karo apkasuose. Popiežius Benediktas XV ragino kariaujančias puses paskelbti per Kalėdas paliaubas, tačiau armijų vadovybė netryško noru tai idėjai pritarti.

Kiek kitaip atrodė apkasuose tūnantiems eiliniams, kurie nepaisydami karininkų nepasitenkinimo, visgi suorganizavo keliuose fronto ruožuose paliaubas. Tik nereikia būti naiviems – tai nebuvo visuotinė taikos šventė: kol vienam fronto ruože priešai glėbesčiavosi, kitame ir toliau sėkmingai pliekė vieni į kitus.

Belgijoje, Ipro rajone 1914 metų gruodžio 24-ąją vokietukai ant savo apkasų krašto uždegė žvakutes ir netgi papuošė kelias eglutes. Netrukus užtraukė ir Kalėdines giesmes. Po kurio laiko savąsias giesmes anapus fronto linijos užtraukė ir britai. Po to priešininkai ėmė šūkalioti vieni kitiems, sveikindami su artėjančiomis Kalėdomis. Netrukus patys drąsiausi jau susitiko niekieno žemėje, sveikino vieni kitus, netgi dovanojo smulkias dovanėles: kas tabako, kas maisto, o kas neturėjo nieko – keitėsi bent jau sagomis. Vienas britas pasakojo netgi matęs, kaip jo pulko draugas kirpo vokietį, kuris kantriai tupėjo žirklėms čekšint per jo garbanas.

Christmas_Truce_1914

Niekieno žemėje paliaubų metu

O 1915 metų sausio 2 dieną Glasgow News netgi publikavo ištrauką iš seržanto Brajano (H. D. Bryan) dienoraščio, kur galima rasti tokias eilutes: „Po vakarienės mes nusiuntėme dviratininką surasti futbolo kamuolį, o kai jis grįžo sužaidėme su jais [vokiečiais] rungtynes,kurias lengvai laimėjom 4-1“. Nors neįsivaizduoju, kaip jie žaidė artilerijos išdraskytuose laukuose.

truce01

Bryano dienoraščio fragmentas

Karo smagračiai sukosi vis greičiau, pyktis ir neapykanta kaupėsi, tad vėlesni paliaubų bandymai žlugo, nors tokių ir būta. Štai, per 1915 metu Velykas vokiečiai bandė giedodami giesmes ir mojuodami balta vėliava prisiartinti prie britų pozicijų, tačiau buvo sustabdyti įspėjamaisiais šūviais.


Vienaakis išvaduotojas

Kanados prancūzas Leo Mažoras (Leo Major) – vienas iš tų žmonių, apie kuriuos skaitai ir stebiesi, kaip čia Holivudas dar nesuleido savo nagų į jo gyvenimo istoriją. Kita vertus, ekranizuok visa tai – ir būrys kritikų iš visų pakampių šūkaus: „Pasakos vaikams! Gyvenime taip nebūna!“

Būna, ponai, būna.

1940-ieji. Devyniolikmetis Leo stoja į armijos gretas. Tačiau savo progos pakariaut jam teks laukti dar ilgai. Užtat kai jau sulauks… Prabėgo ketveri metai ir štai, išsilaipinimo Normandijoje operacijos metu, Leo vienas pats (įsidėmėkite tuos žodžius – vienas pats, juos pavartosiu dar ne sykį) užgrobė vokiečių šarvuotį Sd.Kfz. 251. Negana to, dar taip sėkmingai susiklosto, kad būtent tame šarvuotyje buvo vokiečių ryšio įranga bei slapti kodai.

Sd.Kfz. 251

Sd.Kfz. 251

Po kelių dienų susidūręs su nacistų patruliais, Leo suskubo nužudyti keturis priešus, deja vienas iš jų dar spėjo švystelėti fosforinę granatą. Šis sprogimas neliko be pasekmių – Mažoras praktiškai apako viena akimi. Pasitraukti iš armijos jis atsisakė, pareiškęs, kad „liko kaip tik ta akis, kuria jisai taikosi į priešą“.

Leo-Major-2

Leo Major

Šeldės mūšio metu Leo vienas pats (!) paėmė nelaisvėn 93 (!) priešininkus. Net jeigu liudininkai, it kokie viduramžių kronininkai, viską daugina iš dešimties – vis vien įspūdinga. Leo pavyko sučiupti vokiečių karininką, kuris nebaisiai norėjo mirti už fiurerį, tad įsakė savo kariams mesti ginklus. Taip, įrėmęs ginklo vamzdį karininkui į nugarą, Leo visą būrį vokiečių nusivarė link saviškių užimtų pozicijų. Pakeliui į juos dar puolė šaudyti netoliese įsitvirtinęs SS būrys, palaikęs visą tą procesiją priešininkais. Keli vokiečiai krito nuo saviškių kulkų, kitus Leo sėkmingai pristatė sąjungininkams. Už šitą žygį jam buvo pažadėtas medalis, kurio pats Leo ir atsisakė, teigdamas, jog generolas Montgomeris (Bernard Montgomery) yra pernelyg nekompetentingas, kad galėtų nuspręsti, kas vertas medalio, o kas ne.

Tačiau,kaip sakoma, apdovanojimas didvyrį susirado. Ne už tą, tai už kitką.

1945 metų balandį sąjungininkai priartėjo prie Zvolės miesto Nyderlanduose. Mieste buvo įsitvirtinę nacistai. Du kanadiečių pulko savanoriai pasišovė eiti žvalgybon. Kapralas Arsenu (Willie Arseneault) ir, žinoma, mūsų Leo. Deja, nepastebėtiems prasmukti miestan nepavyko – susidūrimas su vokiečių patruliu kapralui kainavo gyvybę. Leo spėjo pašauti du vokiečius, o išlikę gyvi automobiliu nudūmė miestan.

Kas kitas gal būtų grįžęs ir pranešęs apie nepavykusį bandymą, bet ne Leo. Avantiūrizmo liepsna svilinte svilino jo subinę. Prisidengęs nakties tamsa jis vis dėlto prasmuko į Zvolę. Tuščioje gatvelėje pastebėjo vokiečių automobilį ir jame snaudžiantį vairuotoją. Nuginklavęs jį, Leo nusivedė belaisvį į barą, šalia kurio ir stovėjo automobilis. Tuščiame bare gėrimais mėgavosi karininkas, kurio lauke ir lūkuriavo vairuotojas. Po akimirkos buvo nuginkluotas ir karininkas. Čia paaiškėjo, jog abu vokiečiai laisvai bendrauja prancūzų kalba, mat buvo kilę iš Elzaso. Tuomet Leo jiems papasakojo, kad miestas apsuptas, o netrukus prasidės artilerijos apšaudymas ir ataka, po kurios Zvolėje akmens ant akmens neliks. Tada… atidavė karininkui pistoletą ir spruko iš baro, kol vokiečiai neatsitokėjo.

Likusią nakties dalį Leo praleido bėgiodamas Zvolės gatvėmis, šaudydamas į dangų iš automato ir vėl pasislėpdamas. Aptikęs pastatą, kuriame buvo įsikūrusi vokiečių vadovybė, padegė jį. Čia užsimezgusiame susišaudyme nukovė aštuonis vokiečius. Galų gale, patikėję, kad sąjungininkai jau atakuoja Zvolę, paryčiais nacistai iš miesto pasitraukė. Taip Leo Mažoras vienas pats išvadavo visą miestą nuo vokiečių.

Už šią akciją Leo buvo apdovanotas medaliu (Distinguished Conduct Medal). Šįsyk apdovanojimo jau nebeatsisakė.

Karas baigėsi, o toji liepsna, svilinusi Leo pakinklius ir neleidusi nustygti vietoje – negeso. Tad nieko keista, jog prabėgus kone dešimtmečiui jis jau – Korėjos karo sūkuryje. Čia irgi netruko pasižymėti. Kone tris paras, laukdamas atvykstančio pastiprinimo, su saujele karių laikė užėmęs aukštumą ir atsimušinėjo nuo žymiai skaitlingesnių kinų pajėgų. Už tai nusipelnė ir antrojo tokio pat medalio.

Kad ir kaip būtų keista, mirė ne priešo kulkos pakirstas, o savo lovoje, 2008-aisiais.

P.S. Beje, kanadiečio žygdarbiui atminti, Zvolėje yra gatvė, pavadinta Leo Mažoro vardu.


Rimti rimtų vyrų kaklaraiščiai

Vyrų kankinimui kaklaraiščiais žmonija išrado ne vieną būdą. Yra paprastasis mazgas, yra ketvirtinis, Vindsoro, Eldridžo ir dar gyvas velnias kitų. Aš gi šiandien jums papasakosiu, kaip rišamas Šermano kaklaraištis.

Daroma taip – imame geležinkelio bėgį, dedame jį ant laužo. Dedame taip, kad ugnyje atsidurtų vidurinė bėgio dalis. Kai metalas įkaista iki raudonumo, čiumpame bėgį už galų. Vieną galą į ką nors įremiame, už kito keliese įsirėžę lenkiame bėgi aplink ką nors – geriausia, aplink kokį nors tvirtesnį medį. Gerai ąžuolas arba guoba, bet iš esmės, mazgo grožiui tai įtakos neturi. Štai jums ir Šermano kaklaraištis.

sherman01

Rišam Šermano kaklaraištį

JAV pilietinio karo metu šiauriečių generolas Viljamas Tekumsė Šermanas (William Tecumseh Sherman), naudodamas „išdegintos žemės“ taktiką, įsakė taip pat ir gadinti pietiečių geležinkelio linijas.  Ne taip kvaila, žinant, jog konfederatų geležies ištekliai buvo labai riboti, tad atstatyti suniokotus bėgius jiems buvo sudėtinga. Atlantos kompanijos metu Šermanas paskelbė atitinkamą įsakymą. Ir jau po trijų dienų iš visų, vedančių į Atlantą, buvo likusi tik viena veikianti geležinkelio linija.

sherman02


Ne ginklais, tai auksu

Nuo 1309 iki 1457 metų Marienburgo pilis (beje, didžiausia pasaulyje plytinė viduramžių pilis) buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija. Joje 1361 m. buvo įkalintas nelaisvėn patekęs Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Iškart po Žalgirio mūšio jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė buvo apgulusi pilį, tačiau po kelių savaičių Vytautas su Jogaila nusprendė atsitraukti taip ir nesurengę šturmo.

Malbork-castle
Visgi lenkus ši pilis masino. 1456 metais jie surengė ilgalaikę pilies apgultį. Kryžeiviams būtų buvę tikrai riesta, jei ne samdiniai iš Bohemijos. Šie kovėsi narsiai ir, nors Marienburgo miestas ir buvo sugriautas, tačiau pilies lenkai taip ir neužėmė. Priešui atsitraukus, atėjo metas ordino magistrui atsiskaityti su samdiniais. Deja, lėšų tam ordinas neturėjo. Samdinių ir ordino sutarties garantu buvo… pati pilis, kurią ir teko atiduoti samdiniams. Na, o šie, ilgai nelaukę, perpardavė ją Kazimierui Jogailaičiui, kuris 1457 metų birželio 7 dieną iškilmingai įžengė į pilį, kurios nesugebėjo užkariauti, užtat įstengė nusipirkti.


Įžeisto orumo kaina

1809 metų rugpjūtį į Port Džeksoną (Port Jackson, dabar – Sidnėjus) atplaukė brigantina „Boyd“, kurios triumuose į savo naująją tėvynę keliavo tremčiai pasmerkti nusikaltėliai. Vietoje gyvojo krovinio laivan buvo pakrautos anglys, kedro bei kitų rūšių mediena. Visa tai laivo savininkas Džordžas Braunas (George Brown) planavo nugabenti į Gerosios Vilties kyšulį. Tačiau triumuose dar buvo vietos. Nuspręsta Naujojoje Zelandijoje dar pasikrauti pietinio agatmedžio, naudojamo laivų statybai. Tad 1809 metų lapkričio mėnesį iš Port Džeksono išplaukęs „Boyd“ pasuko link šiaurinės Naujosios Zelandijos salos.

Laivui vadovavo kapitonas Džonas Tompsonas (John Thompson), be septyniasdešimties žmonių įgulos juo keliavo ir keli keleiviai. Tiesa, ir įgula netikėtai pasipildė keturiais naujais nariais – tėvynėn grįžo keturi maoriai, daugiau nei metus praleidę Australijoje. Susimokėti už kelionę jie neturėjo kuo, tad sutarė, jog atidirbs. Viskas gal būtų ir neblogai, bet vienas iš tų keturių buvo maorių genties vado sūnus – Te Ara, kurį įgula kaipmat perkrikštijo Džordžu. Jei būna meilė iš pirmo žvilgsnio, tai būna ir atvirkščiai – nuo pirmos dienos Te Ara ir kapitonas Tompsonas nepamėgo vienas kito. Maorių vadas atsisakinėjo dirbti bet kokį darbą, kuris žemina jo orumą, o laive kitokio darbo nelabai ir buvo. Negana to, prapuolė stalo sidabras ir kapitonas, žinoma, kaipmat apkaltino Te Arą. Maorį pririšo prie kabestano ir nuplakė, nors kai kurie keleiviai įtarė, kad sidabrinius šaukštus už borto išmetė pats kapitonas, taip susikurdamas progą išlieti susikaupusį pyktį.

Nepaisant to, Te Ara mielai parodė jūreiviams kelią į Vangaroa (Whangaroa) įlanką, kurios pakrantėje buvo įsikūrusi jo gentis. Grįžęs namo, Te Ara pademonstravo savo tėvui bei gentainiams randus ir papasakojo apie patirtą pažeminimą. Užvirė maorių kraujas, suprato jie, kad be utu (naujazelandietiškas vendetos atitikmuo) jie neišsivers.

Po trijų dienų nieko neįtariantis kapitonas Tompsonas susiruošė ekspedicijon aukštyn upe, įtekančia į Vangaroa įlanką, norėdamas atsirinkti tinkamus medžius. Te Aros tėvas, genties vadas Piopio pasiūlė jam savo pagalbą. Tompsonas, žinia, tik apsidžiaugė. Tad susėdę į dvi valtis anglai, sykiu su jais lydinčiais maoriais nuirklavo upe į salos gilumą. Vos tik už posūkio pasislėpė įlankoje inkarą išmetęs laivas, čiabuviai išsitraukė kirvukus ir užpuolė jūreivius. Ataka buvo pernelyg netikėta – anglai, tarp kurių buvo ir pats kapitonas, nespėjo dorai nė pasipriešinti. Maoriai nuvilko nuo dar šiltų kūnų rūbus, persirengė jais ir ėmė laukti vakaro. Pradėjo temti ir vakaro sutemose laive likusiems jūreiviams nesukėlė įtarimo grįžtančios valtys. Maoriai ir šįkart užklupo netikėtai. Tik penketas jūreivių sugebėjo užsiropšti aukštyn stiebais, kur čiabuviai nerizikavo lipti. Iš ten jie bejėgiškai galėjo stebėti, kaip žudomi ir imami nelaisvėn jų tautiečiai.

boyd01

Maoriai užpuola “Boyd” jūreivius

Maoriai nužudė visus, išskyrus penkiolikmetį jungą ir tris keleivius – Enę Morli (Ann Morley) su vaiku ir dar vieną mergaitę. Prigriebę dar keletą vertingų daiktų, maoriai grįžo atgal į savo kaimą. Jie sykiu pasiėmė ne tik keturis belaisvius, bet susirinko ir visus nužudytųjų kūnus – pasirūpino mėsa vakaro puotai. Penketas įbaugintų jūreivių visą naktį prasėdėjo aukštai ant stiebo, nedrįsdami nusileisti.

TePahiRyte jie pamatė iš kitos įlankos pusės plaukiančią vienišą pirogą. Joje buvo kaimyninio maorių kaimo vadas Te Pahi, jau anksčiau ne sykį bendradarbiavęs su anglais, ir keletas jo vyrų. Te Pahi norėjo išgelbėti išlikusius jūreivius, tad įsisodino juos pirogon ir ketino grįžti į savo kaimą, deja, Vangaroa įlankos maoriai juos kaip mat pavijo. Jėgos buvo pernelyg nelygios, tad Te Pahi teko atiduoti jau patikėjusius savo laiminga žvaigžde anglus. Ketverius iš jų Te Aros gentainiai nužudė dar valtyje, penktąjį kol kas paliko gyvą.

Nors Te Pahi nesugebėjo išgelbėti nelaimėlių, tačiau jis pasiuntė žmogų papasakoti apie tai, kas nutiko, netoliese stovėjusio laivo „City of Edinburgh“ kapitonui. Anglai suskubo gelbėti saviškių.

Po kelių dienų „City of Edinburg“ įplaukė į Vangaroa įlanką. Didžiai anglų nuostabai, kito laivo jie ten nerado, o vandenyje plūduriavo keletas apdegusių lentų. Pasirodo, maoriai plėšikavo brigantinoje „Boyd“, kol vieną dieną, neatsargiai elgdamiesi su muškieta, pykštelėjo į parako sandėlį. Keli čiabuviai žuvo, laivas gi supleškėjo.

Maoriai neįtarė, kad „City of Edinburg“ įgula jau žino apie savo tėvynainių likimą, tad lyg niekur nieko priplaukė prie laivo, siūlydami įvairiais prekes. Pasikvietęs du žymesnius čiabuvius į laivą, „City of Edinburg“ kapitonas juos sučiupo ir pareiškė paleisiąs tik mainais  į belaisvius. Netrukus maoriai atplukdė jungą ir moterį su dviem vaikais. Penktasis, jūreivis, kurį mėgino išgelbėti Te Pahi, jau buvo suvalgytas. Tuomet kapitonas pareikalavo dar ir brigantinos „Boyd“ dokumentų. Dalis jų buvo sudegę gaisro metu, dalį maoriai nežinia kokiu tikslu buvo pagrobę, tad tai, kas išliko – grąžino. „City of Edinburg“ kapitonas paleido įkaitus ir skubiai išplaukė.

Tačiau žinia apie kanibalų aukomis tapusius tautiečius nejuokais supykdė anglus. Netrukus buvo suorganizuota baudžiamoji ekspedicija. Išsilaipinę anglų kariai užpuolė maorių kaimą. Tiesa, per klaidą – ne tą. Nukentėjo Te Pahi, bandžiusio pagelbėti „Boyd“ jūreiviams, kaimas. Daugumai čiabuvių pavyko pasprukti į salos gilumą, kitiems pasisekė mažiau.

Ši anglų klaida įžiebė kelis metus trukusį pilietinį karą. Te Pahi dėl šios nelaimės kaltino ne anglus, o Vangaroa maorius. Tad dvi gentys įsivėlė į ilgą konfliktą, kurį tik po penkerių metų pavyko užgesinti anglų misionieriui.