Prieš 100 metų…

Šimtmečio senumo atvirukai. Be komentarų, nes kam jie čia?

Ir dar vienas, kad neatrodytų viskas taip niūru.

5-4-3-2-1-0

Penki, keturi, trys, du, vienas, nulis – skaičiavo suomiai it skelbdami raketos startą. Na, startas buvo, raketos – ne. Taip šmaikščiai jie apžaidė 1932 metų balandžio 5-osios 10 val. ryto (suomiai datą rašo kiek kitaip, tad jiems gavosi 5.4.32 10 val.), kai visoje šalyje pagaliau buvo atidarytos pirmosios 48 valstybinės parduotuvės, prekiaujančios alkoholiu.

O prasidėjo viskas 1919 metų birželio 1-ąją, kai stikliuko mėgėjams suomių valdžia ėmė ir sušiko vasarą – paskelbė sausąjį įstatymą. Nuo šiol alkoholio monopolį įgavo valstybė, o bet koks skystis, kuriame yra daugiau nei niekingi du procentai etanolio galėjo būti naudojamas tik medicininiais, mokslo (nors vieną sykį mokslininkams pasisekė, ane?) ar techniniais tikslais. Bet koks draudimas gimdo pažeidėjus.  Ne išimtis ir suomių sausasis įstatymas. Išaugo kontrabandos mastai, naminukė imta varyti irgi iki šiol neregėtais kiekiais. Konfiskuoto alkoholio kiekis kiekvienais metais augo, kol galų gale 1930-aisiais pasiekė visą milijoną litrų!

Pamenate filmą „Once upon a time in America“? O sceną su per bortą išmetamu alkoholiu? Kone toks pats scenarijus rutuliojosi ir Suomijos pakrantėse. Didžiausia kontrabandinio spirito dalis atkeliaudavo laivais iš Lenkijos, Pabaltijo šalių bei Vokietijos. Skrodžia sau bangas tamsią naktį laivelis, o iš paskos, trosu prikabinta, velkasi specialios konstrukcijos „spiritinė torpeda“. Vos tik iškilo menkiausias pavojus, trosas atkabinamas, „torpeda“ neria dugnan, mat visa priekinė jos dalis užpildyta druska.  Tereikia sugrįžti į tą vietą kiek vėliau, kai druska jau ištirps, ir „torpeda“ vėl iškils į vandens paviršių.

Kontrabandininkai per metus į Suomiją įveždavo iki 6 milijonų litrų spirito. Žinodamas „teisingą frazę“ bet kuriame Helsinkio restorane galėjai gauti „pastiprintos“ kavos arba arbatos.

Nuo 1922 metų net 80 procentų visų nusikaltimų Suomijoje buvo susiję su spirito kontrabanda. Teisėsaugininkams kovoti su ta hidra truko ir jėgų ir lėšų. O naujųjų, 1932 metų išvakarėse referendume už sausojo įstatymo panaikinimą net 70 procentų rinkėjų pasisakė „už“.

Tad – penki, keturi, trys, du, vienas, nulis – į sveikatą!

Štai kaip atrodo ta tikroji laimė – kalvis Pirttimäki, kuris nusipirko pirmąjį degtinės butelį po sausojo įstatymo Suomijoje panaikinimo.

Diena, kai jie išjungė Niagarą

Lašas po lašo ir akmenį pratašo.  O ką jau bekalbėt, kai tų lašų – daug. Ne milijonas, ne du, ne šimtai milijonų, o… Nežinau kiek, bet daug, tikrai tikrai.

Tad nepulkim stebėtis kad uolos, nuo kurių žemyn sminga Niagaros vandenys, yra nuolat veikiamos korozijos. Krioklys po truputį nugriaužia savo kraštą ir taip juda link aukštupio. Lėtai, bet nenumaldomai. Specialistai sako, kad per paskutiniuosius 560 metų vidutinis krioklio poslinkis per metus – metras-pusantro.

Yra problema – reik spręsti. Todėl 1969 metų birželį JAV armijos inžinieriniai daliniai ėmė ir išjungė Niagarą. Kaip suprantat, čia nepakako spragtelt jungikliu, ar mostelėti burtų lazdele ir burbtelėti „Abrakadabra“. Teko pastatyti laikinas dambas ir nukreipti srovę kitur. Krioklys buvo išjungtas kelis mėnesius. Per tą laiką inžinieriai paremontavo tai,kas reikalinga ir tuomet didžiam turistų džiaugsmui įjungė Niagarą vėl. Jų triūsas neprapuolė veltui – dabar krioklys keliauja į aukštupį gerokai lėčiau – viso labo apie 30 cm per metus.

“Išjungta“ Niagara, 1969

Bet JAV kariškiai anaiptol nebuvo pirmieji, išjungę įžymiuosius krioklius. Mažų mažiausiai du kartus iki tol – 1848 ir 1912 metais – tą patį padarė… šaltis.

Užšalusi Niagara, 1912

Carte de visite

Sakoma, kad pirmosios vizitinės kortelės atsirado senovės Kinijoje dar trečiame antrame šimtmetyje prieš mūsų amžių. Kinų valdininkai privalėjo turėti raudono popieriaus kortelę su užrašytu vardu ir pareigomis. Europoje vizitinių kortelių mada užgimė Liudviko XIV laikais. Tuomet tarp didikų paplito mada apie savo vizitą pranešti kortele su užrašytu vardu (iš čia ir pavadinimas – vizitinė kortelė). Tos kortelės, žinia, buvo gaminamos rankiniu būdu, dailininkai jas stengėsi kuo įmantriau išpuošti. Tad, savaime suprantama, tik aukštuomenė galėjo sau leisti tokią prabangą.

 

Kažkas turėjo susiprotėti, kad korteles galima ne tik rankelėmis paišyti, bet ir spausdinti. Ir susiprotėjo. Seniausia žinoma (1786 metų) spausdinta kortelė rasta Vokietijoje. Nors jau XIV-XVII  amžiuose Florencijoje ir Venecijoje, kur tuomet buvo itin išvystyta poligrafija, buvo populiarios graviruotos kortelės.

Iš pradžių vizitinėje buvo nurodomas tik vardas, vėliau atsirado titulas ar pareigos, adresas, herbas. Atsiradus fotografijai, tapo madinga kaip vizitinę kortelę naudoti nuotrauką, bet tai vėl buvo pasiturinčių mada – nuotraukos kainavo nepigiai.

André-Adolphe-Eugène Disdéri

Ir štai tuomet 1854 metais Paryžiuje prancūzų fotografas Disderi (André-Adolphe-Eugène Disdéri) patentavo specialią kamerą su keturiais objektyvais, kuri galėjo daryti ant vieno lapo iškart aštuonias nedideles nuotraukas, pavadintas carte de visite. Išradimo paprastumo dėka toks lapas su aštuoniomis nuotraukomis kainavo dvigubai mažiau nei viena didelė paprastu aparatu padaroma nuotrauka. Disderi laukė neregėta sėkmė ir populiarumas. Cituojant vieną jo klientą „…jo studija – fotografijos šventovė. Vieta, unikali savo prabanga ir elegancija. Kiekvieną dieną jis parduoda portretų už tris-keturis tūkstančius frankų.“ Bet kaip liaudyje sakoma – lengvai atėjo, lengvai ir išėjo. Disderi uždirbdavo milijonus, tačiau išleisdavo ne ką mažiau. Jis manė, jog tas pinigų lietus niekada nesiliaus. Deja, deja.

Disderi tam tikra prasme tapo savo paties išradimo auka. Jo kameros principas buvo toks paprastas, jog buvo nesudėtinga jį nukopijuoti. Ką, žinoma, darė visi, kas tik galėjo. Carte de visite bumas kaip netikėtai prasidėjo, taip 1866 metais netikėtai ir baigėsi. O ir kaina nukrito žemiau grindjuostės. Disderi pasimirė skurde, 1889 metais Paryžiaus ligoninėje, kurios pacientai buvo elgetos, girtuokliai ir ligotos psichikos žmonės.

Nesukarpyta carte de visite

Karalienės Viktorijos carte de visite

Bilo Hikoko (“Wild Bill“ Hickok) carte de visite

Velnio ir kepėjo matematika

Kad velnio tuzinas lygus trylikai, visi žinom. O ar žinojote, kad anglakalbiai kartais tą patį skaičių ir kepėjo tuzinu vadina? Devil’s dozen ir baker’s dozen. Na, trylika nuo seno daugelyje tautų – nelaimingas, prakeiktas skaičius. Tad velnio priplakimas čia kaip ir suprantamas. O štai kuo vargšai kepėjai nusikalto?

Kepėjo tuzino ištakų reikia ieškoti viduramžių Anglijoje. Keičiasi laikai, keičiasi papročiai, o žmonės iš esmės lieka tokie patys. Štai kad ir šių laikų prekeivių naudojamas triukas – pieną pilstyti po 0,9 litro. Kaip ir anksčiau, perki paką pieno, lyg ir viskas gerai, bet gauni jau mažiau. Nereik manyti, kad anų laikų prekeiviai buvo šventesni. Duonos kepaliukai irgi turėjo tendenciją mažėti, o kaina – nekito. Visuomenė, žinia, piktinosi, gal ne taip smarkiai, kaip mes dėl kalafiorų, bet vis tiek – pastebimai. Teko netgi karališkais įsakymais reguliuoti tą dalyką. Baudos buvo ne šiuolaikinės. Netgi sakytume visiškai nejuokingos – sukčiaujantis kepėjas galėjo netekti netgi savo kepyklos ir pats nuogas basas atsidurti gatvėje. O ką daryti, jei net sąžiningam kepėjui galėjo grėsti nemalonumai? Juk tais laikais, viską darant rankutėmis, ne taip jau paprasta buvo iškepti visus kepaliukus reikiamo svorio ir dydžio, o bausmės galėjai susilaukti netgi dėl keleto gramų. Taip jau susiklostė, kad turčiams savo produkciją kepėjai dažniausiai tiekdavo tuzinais, tad dėl visa ko apdairūs kepėjai prie kiekvieno tūzino pridėdavo papildomą kepaliuką. Taip ir atsirado kepėjo tuzinas – trylika kepaliukų duonos.

Žinoma, kepėjai irgi ne pėsti, nuostolius kompensuodavo ir kitais būdais. Nevengdavo, pavyzdžiui į miltus pridėt šiek tiek smėlio. Kokybė duonos, žinia, kentėjo, užtat svoris neabejotinai augo.

Viduramžiai liko kažkur toli toli praeityje, tačiau, pavyzdžiui, Amerikoje ir dabar dar kai kurie spurgų kepėjai parduodami spurgas tuzinais dėžutėse, deda į jas ne dvylika, o trylika spurgų.