Šarvuoti monstrai

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1941 metų rugpjūtį jungtinės vokiečių-rumunų pajėgos apsupo Odesą iš sausumos pusės. Miesto gynėjams velniškai stigo sunkiosios technikos. Ir čia kranus gaminusios gamyklos vyr. inžinieriui Romanovui šovė geniali mintis. Jis pasiūlė nei daug, nei mažai – patiems pasigaminti tankus iš to, ką turėjo, taip sakant, po ranka.

Gavęs tris СТЗ-НАТИ traktorius (beje, karo pradžioje būtent ant šių traktorių šasi buvo tvirtinamos garsiosios „Katiušos“) Romanovas su savo grupe ėmėsi darbo. Traktorių kabinos buvo nurėžtos velniop, korpusas dengtas šarvu. Tiesa, šarvinio plieno taip pat trūko, tad pasinaudota „kombinuoto šarvo“ technologija – šarvas gamintas iš sudvejinto plieno lakšto, tarpą užpildant lentomis. Bokštelių detales gamino tramvajų gamykla, žodžiu,prisidėjo, kas kuo galėjo.

Pirmuosius du erzac-tankus apginklavo 37 mm pabūklais, nuimtais nuo nebepataisomų T-26 tankų. Tačiau tas sprendimas nepasiteisino – svorio centras buvo per aukštai, naujieji tankai lygiu kaip veidrodis paviršiumi gal ir galėjo važiuot, tačiau menkiausias grumstelis patekęs po vikšrais galėjo tokį monstrą apverst. Tad dažniausiai šie tankai buvo ginkluojami dviem 7,62 mm kulkosvaidžiais.

1941 metų rugsėjo 20 naktį dvidešimt tokių tankų (dalis jų netgi buvo neginkluoti – turėjo tik pabūklų muliažus) be jokio artilerijos palaikymo, įjungę žibintus ir kaukiančias sirenas pajudėjo link rumunų tranšėjų. Prie viso to prisidėjo dar ir baisingas tarškesys – savadarbiai šarvai barškėjo garsiau už bet kokį griaustinį. Išsigandę neregėto vaizdo, rumunai dėjo į kojas.

НИ-1

Po šio mūšio tokius tankus pakrikštijo НИ-1 („На испуг“ – rusiškai maždaug „Pagąsdinimui“). Vėliau šie tankai dalyvavo dar keliuose mūšiuose, kuriuose teko ne tik gąsdinti, bet ir kautis. Kad ir kokie juokingi ar beverčiai jie mums atrodytų, tačiau stokojusiems rimtos sunkiosios technikos Odesos miesto gynėjams jie vis dėlto buvo nemenka paspirtis.

Tiesa, išradėjo laurų ponui Romanovui kabint nereikėtų. Dar pilietinio karo Ispanijoje metu plačiai buvo naudojamos savadarbės šarvuotos transporto priemonės, pagamintos patobulinus autobusus, sunkvežimius, ar net lengvuosius automobilius. Tokius stebuklus ispanai vadino los tiznaos. Neiškenčiau, nepasidalinęs kelių tiznaos vaizdeliais.

Pažaiskime pabėgimą

Sykis nuo sykio vis kas nors prabyla apie kompiuterinių žaidimų žalą vaikams. Ar tikrai žaidimai tik kenkia ir nieko neišmoko? Štai prieš kelerius metus skaičiau žinutę apie berniuką, kuris pasinaudojęs „World of Warcraft“ žaidime naudota taktika išgelbėjo seserį nuo ją užpuolusio briedžio. Pirmiausiai jis nukreipė žvėries agresiją į save, garsiai šūkaliodamas ir mesdamas į jį po ranka pasipainiojusį pagalį. Kai briedis pasisuko į berniuką, šis apsimetė mirusiu – krito ant žemės ir nekrutėjo. Briedis pastovėjo kurį laiką ir nuėjo sau. Štai taip žaidime naudojamos savybės „taunt“ bei „feign death“ pravertė gyvenime. Tačiau šįsyk aš norėjau papasakot ne apie kompiuterinius, o apie stalo žaidimus, kurie, pasirodo, taip pat gali išgelbėti gyvybę.

Christopher William Clayton Hutton

1940 metais britų žvalgybos padalinio MI9 karininkas Kristoferis Hatonas (Christopher William Clayton Hutton, 1893–1965) gavo užduotį sukurti žemėlapius, kurie pagelbėtų priešininko numuštiems pilotams atrasti kelią iki savo pozicijų. Pats buvęs lakūnas, kovęsis Pirmajame pasauliniame kare, Hatonas suprato užduoties svarbą. Pačius žemėlapius jam mielai suteikė garsūs atlasų leidėjai  John Bartholomew and Son Ltd., kurie spausdino Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Italijos bei daugelio kitų Europos šalių žemėlapius. Dabar beliko atrasti tinkamą pagrindą. Hatonas norėjo, kad jo žemėlapiai būtų tvirtesni už popierių, neištežtų vandenyje, nešnarėtų ir nečežėtų, būtų sunkiai aptinkami kratos metu. Tokiu idealiu pagrindu tapo specialus šilkas. Tad be visų minėtų savybių, žemėlapį dar buvo galima naudoti filtruoti nešvarų vandenį, parišti sužeistą ranką ar, galų gale, išsišnypšti nosį. Teko dar pavargti beieškant dažų, kurie neišbluktų netgi ilgokai pabuvę sūriame vandenyje, bet ir tai padaryti pavyko. Hatonas taip pat surado, kas galėtų gaminti miniatiūrinius kompasus – tokius, kurie tilpo uniformos sagoje.

O kaip pagelbėti tiems, kurie jau pateko nelaisvėn neturėdami tokio nuostabaus žemėlapio? Ir čia išeitis atsirado. Ženevos konvencija leido belaisviams gauti siuntinius iš namų bei labdaros organizacijų. Galima buvo gauti maistą, rūbus, netgi įvairius stalo žaidimus. Britai kaip mat įkūrė keletą fiktyvių labdaros organizacijų, kurių siuntiniuose belaisvius pasiekdavo ne tik maistas, bet ir kortų kaladės bei žaidimo „Monopolis“ rinkiniai. Vokiečiai į tai žiūrėjo teigiamai. Tegul tik žaidžia. Kuo daugiau laiko sugaiš žaisdami, tuo mažiau jo liks mintims apie pabėgimą. Logiška, bet šiuo atveju – klaidinga mintis. Tiek „Monopolio“ lenta, tiek kortos slėpė savyje paslaptį – tarp dviejų popieriaus lapų įklijuotą ploniausio šilko žemėlapį. Negana to, britai netgi įsigudrino tarp netikrų, žaidimui skirtų, pinigų įmaišyti ir vokiškų bei prancūziškų banknotų.

Šia idėja pasinaudojo ne tik britai – amerikiečiai taip pat suskubo savo pakliuvusiems į nelaisvę kariams siųsti „labdarą“. Nežinia, kiek belaisvių sugebėjo pasinaudoti tomis priemonėmis, bet tikrai ne vienas ir ne du.