Lašas po lašo ir akmenį pratašo. O ką jau bekalbėt, kai tų lašų – daug. Ne milijonas, ne du, ne šimtai milijonų, o… Nežinau kiek, bet daug, tikrai tikrai.
Tad nepulkim stebėtis kad uolos, nuo kurių žemyn sminga Niagaros vandenys, yra nuolat veikiamos korozijos. Krioklys po truputį nugriaužia savo kraštą ir taip juda link aukštupio. Lėtai, bet nenumaldomai. Specialistai sako, kad per paskutiniuosius 560 metų vidutinis krioklio poslinkis per metus – metras-pusantro.
Yra problema – reik spręsti. Todėl 1969 metų birželį JAV armijos inžinieriniai daliniai ėmė ir išjungė Niagarą. Kaip suprantat, čia nepakako spragtelt jungikliu, ar mostelėti burtų lazdele ir burbtelėti „Abrakadabra“. Teko pastatyti laikinas dambas ir nukreipti srovę kitur. Krioklys buvo išjungtas kelis mėnesius. Per tą laiką inžinieriai paremontavo tai,kas reikalinga ir tuomet didžiam turistų džiaugsmui įjungė Niagarą vėl. Jų triūsas neprapuolė veltui – dabar krioklys keliauja į aukštupį gerokai lėčiau – viso labo apie 30 cm per metus.
“Išjungta“ Niagara, 1969
Bet JAV kariškiai anaiptol nebuvo pirmieji, išjungę įžymiuosius krioklius. Mažų mažiausiai du kartus iki tol – 1848 ir 1912 metais – tą patį padarė… šaltis.
Užšalusi Niagara, 1912
Istorijos baikos 
Parašykite komentarą